Kodėl paprašiau, kad mane priimtų į Opus Dei kaip numerariją augziliarę?

Yukiko Kojima, gimusi Kiote (Japonijoje), studijavo pedagogiką. Jos šeima dėl darbo persikėlė gyventi į Pamploną ir ten Yukiko, pažinusi Opus Dei, paprašė, kad ją priimtų numerarija augziliare. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Romoje.

Liudijimai

  - Nuo kada jūs Opus Dei narė? Kaip sužinojote apie šią organizaciją?

- Opus Dei nare nutariau tapti 1996 m. spalio 11 d. Prieš metus buvau atsivertusi į katalikybę. Apie Opus Dei sužinojau iš savo brolių, kurie mokėsi Irabos mokykloje Pamplonoje, Opus Dei apaštališkosios veiklos institucijoje. Ten jie man gavo filmą apie Mokymo ir darbo centrus, tikėdamiesi mane sudominti. Man patiko, nes jų mokslo ir kartu darbo idealas sutapo su manuoju, tad 1995 m. lapkritį nuvykau į Navaros universiteto Goimendžio bendrabučių administracijos mokslo ir darbo centrą. Ten išvydau žmonėse įsikūnijusią Opus Dei dvasią ir pamačiau, koks svarbus yra Opus Dei administravimo darbas.

- Kas jus patraukė į Opus Dei?

- Labiausiai mano dėmesį patraukė galimybė gyventi tikrą katalikišką gyvenimą, būti artimai Dievui kasdienybėje ir darbe bei padėti daugeliui žmonių priartėti prie Dievo ir taip gyventi.

- Kodėl paprašėte priimti numerarija augziliare?

- Tam mane pašaukė Dievas. Iš pradžių nesuvokiau namų ruošos darbų svarbos, man niekad nebuvo atėję į galvą rimtai imtis šios veiklos. Maniau, kad toks darbas yra menkavertis. Norėjau tapti dailininke kaip mano tėvai ar pasirinkti kokią kitą profesiją tarnauti žmonėms, tarkim, medikės ar mokytojos.

Užtat gerai žinojau, kad šeima yra žmogaus gyvenime svarbiausia, kad jai neprilygsta joks kitas kilnus siekis. Kita vertus, nuo pat pradžių supratau, kad Dievas panoro, jog Opus Dei būtų šeima ir šią šeimos atmosferą skleistų visam pasauliui; supratau ir kad šeimai reikia namų. Nusprendžiau, kad tinku būti numerarija augziliare bei rūpintis Opus Dei centrais.

Kartą, kai galvojau rinktis kitas profesijas, taip pat tiesiogiai susijusias su rūpinimusi žmonėmis, kaip mediciną ar mokytojavimą, širdyje liko giliai įsirėžę Jėzaus žodžiai: „O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“. Nusprendžiau, kad galbūt galėčiau tarnauti žmonėms taip, kaip pati noriu, ir jiems padėti labiau nei dirbdama ne tokį tiesioginį tarnavimo darbą, kuris daugumai atrodo įprastas. Tuomet pasiklioviau Dievu ir Opus Dei.

Tapusi Opus Dei nare, studijavau pedagogiką. Pasirinkau bakalauro studijas, kad įgyčiau bendrųjų žinių, kurias galėčiau derinti su specifinėmis ir praktinėmis profesinėmis studijomis. Taip pat mokiausi fortepijono specialybės.

 

- Kaip apibūdintumėte darbą namuose?

- Mano darbas gražiausias tuo, kad kuriu poilsio vietą kitiems. Stengiuosi, kad žmonės namuose jaustųsi jaukiai, maloniai, kad atgavę jėgas vėl grįžtų į gatvę, į darbą. Savo meile ir uolumo dvasia gali padėti žmonėms džiaugtis paprastais dalykais. Šis darbas nepastebimai suteikia gyvybės kitiems. Jis tarsi vanduo ar oras: įprastai už juos nesijaučiam dėkingi, bet kai mums ima trūkti vandens ar oro...

Kartais mano darbas laikomas žemesniu, nes jis atrodo nereikšmingas ir nuobodus. Žmonės mąsto: išvalai ir vėl purvina, pagamini valgį, bet šitiek pastangų, o po pusvalandžio nieko nebelieka. Parašyta knyga išlieka materiali, paveikslas gali kabėti muziejuje ar puošti namus, eiti iš rankų į rankas per daugelį kartų. Bet ši iš pažiūros monotonija iš dalies būdinga kiekvienam darbui. Prestižą darbui suteikti tu pats, dirbdamas. Tobulą aptarnavimą pasiekti galima ir būtina.

 

- Ar šis darbas, jūsų nuomone, turi ateitį?

- Šis darbas yra būtinas. Jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmonės, nuo orumo, nuo to, kaip vertini ir brangini savo šeimą. Kuo labiau moteris myli savo vyrą ir vaikus, tuo uoliau tvarko namus, neabejoja, kad jos šeima yra pati geriausia pasaulyje ir kad svarbiausia yra pasiaukoti namams.

Man būtų liūdna, jei tokį darbą šeimoje reikėtų skatinti pinigais, bet, mano manymu, ši profesija turi būti labai gerai apmokama bei deramai pripažinta visuomenėje, nes ji prisideda prie vieno iš esminių visuomenės tikslų: šeimos kūrimo. Yra namų priežiūros, taisymo, įrengimo paslaugos, už kurias žmonės daug moka, nes jos jiems būtinos, todėl turėtų būti taip pripažinti ir namų ruošos darbai, nes jie yra būtini sveikatai ir asmenybės tobulėjimui namuose.

Reikėtų skirtingais lygmenimis – su tarptautinių organizacijų ir kiekvienos šalies vyriausybių pagalba – siekti, kad toks darbas taptų profesija, o ne našta šeimos biudžetui. Bet pasaulyje dar turėtų būti likę – ir yra – darbų, kurie dirbami su meile, o ne vien už pinigus.

Iš tikrųjų savo valia dirbančio žmogaus pasitenkinimas yra neįkainojamas.

 

- Ar neseniai buvote grįžusi į savo šalį? Kaip Japonijoje vertinami namų ruošos darbai?

- Pastarąjį kartą ten buvau prieš metus. Japonai nuo seno labai vertino šeimą ir tas atsispindi senose kulinarijos bei kitų sričių, tarkim, puošimo gėlėmis tradicijose, kurios namams suteikia jaukumo ir kurių kūrimo ypatumai tėvų perduodami vaikams. Dabar kaip ir kitur pasaulyje labai paplito greitasis maistas. Žmonės skuba ir užsiima reikalingiausiais darbais.

Norėčiau, kad žmonės vėl atrastų rūpinimosi šeima vertę – šiuolaikiniam pasauliui tas būti puiku ir būtina – ir skirtų daugiau laiko šeimai, tiksliau, ruošti tiems valgiams, kurie ne tik maistingi, bet ir yra mano šalies kultūrinis paveldas bei vienija šeimą ir draugus.

 

- Kokią įtaką jūsų darbui daro šv. Chosemarijos mokymas?

- Iš šv. Chosemarijos išmokau pažinti Jėzų Kristų ir prie Jo priartėti, taip pat supratau, kad kasdienis gyvenimas gali vesti šventumo keliu. Jis man yra didis tarnystės dvasios pavyzdys.