„Namų ruoša yra profesionalus darbas“

Wendy Fitzsimons, gimusi Airijoje, pirmą kartą apie Opus Dei išgirdo dar būdama mokinė, dirbdama Lismullino konferencijų centre netoli Dublino. Šiuo metu gyvena ir dirba Romoje, Italijoje.

Liudijimai

  - Kaip apibūdintum Opus Dei žinią?

- Mano supratimu, Opus Dei skelbia, kad visi yra pašaukti būti šventi, kad kiekvienas gali toks tapti. Iš pradžių galvojau: „Aš šventa? Neįmanoma!“ Bet tiesa tokia: kiekvienas iš mūsų kasdien atlikdamas savo pareigas, gerai dirbdamas ar mokydamasis gali tapti šventas. Mūsų pačių pastangomis, su Dievo pagalba ir Sakramentų galia tas yra įmanoma. 

- Kaip sužinojai apie Opus Dei ir kiek laiko esi narė?

- Opus Dei narė esu jau 12 metų. Pirmą kartą apie Opus Dei išgirdau 1995 m. kovą, dvi savaites dirbdama Lismullino konferencijų centre (http://www.lismullin.org). Ten dirbti man labai patiko, patiko atmosfera, žmonės, todėl ten pat įsidarbinau ir vasarą. Tada ir pradėjau suprasti, kad Lismullinas kažkuo ypatingas, nors tiksliai nežinojau kuo. Mary, viena iš ten dirbančių numerarijų augziliarių, ėmė man viską aiškinti ir mokyti Katalikų Bažnyčios tiesų.

Pamažu vėl grįžau prie tikėjimo. Kuo daugiau gaudavau krikščioniškos formacijos, tuo geriau supratau, kad galbūt esu pašaukta tapti Opus Dei nare. Žinoma, iš pradžių bijojau, nes Dievas manęs prašė žengti labai svarbų žingsnį, bet tuo pačiu metu širdyje jaučiau ir nepaaiškinamą laimę. Man Lismullinas be galo patiko – darbas, žmonės ir ypač nuolat džiaugsminga šeimos atmosfera. Bet svarbiausia, jutau, kad viskas yra Dievo darbas, kad tai Jis mane atvedė į Lismulliną, jog pažinčiau Opus Dei ir suprasčiau esanti pašaukta tapti numerarija augziliare. Supratau, kad tokia greičiausiai bus Jo man skirta valia.

Kitų metų gegužę jau apsisprendusi paklausiau, ar galėčiau tapti numerarija augziliare, ir ja tapau. Ir toliau kaip paprastai mokiausi mokykloje, ruošiau namų darbus, ėjau į pamokas, bet dabar viskas buvo kitaip! Mokykla man nebeatrodė nuobodi, stengiausi stropiau mokytis, gauti gerus pažymius, būti gera mokinė, gera draugė, o taip elgdamasi stengiausi kalbėtis ir su Dievu, aukoti jam pamokas, pastangas mokytis ir visa kita. Ir jaučiausi tokia laiminga! Prisimenu, kartą viena draugė manęs paklausė, kas man atsitiko, nes neturėdama tiek, kiek turi ji, aš vis tiek buvau už ją laimingesnė. Aš jai atsakiau, kad esu laimingesnė, nes mano gyvenime yra Dievas ir kad šiame gyvenime galim daug ką turėti, bet jei neįsileisim Dievo, nerasim tikros laimės. 

- Kodėl paprašei priimti numerarija augziliare?

- Paprašiau priimti Opus Dei numerarija augziliare, nes nuo pat pradžių pajutau, kad radau pašaukimą ir nė kiek neabejojau, jog esu pašaukta tapti būtent numerarija augziliare. Akivaizdu, jog Dievas mane apšvietė, kad aiškiai tą suprasčiau. Be to, Lismulline dirbau darbus, kuriuos dirba numerarijos augziliarės, o iš jų daug ko išmokau. Tvarkiau centrą, valiau namus, gaminau valgį, šeimininkavau valgykloje, trumpai tariant, stengiausi tą patalpą paversti tikrais namais. Mintis tarnauti kitiems mane tiesiog užburia. Pamaniau, kad tapti namų motina yra kaip tik man. 

- Ar darbas namuose yra profesija? Daug kas šiais laikais mano, kad niekas neturi dirbti namuose visą dieną. Bet būtų geriau, jei kiekvienas tam skirtų daugiau laiko?

- Turim padėti žmonėms suprasti, kad namų ruoša irgi yra profesionalus darbas. Žinoma, šis darbas skiriasi nuo kitų, nes kad jį gautum, nereikia pokalbio nei egzaminų, bet šiaip jis toks, kaip ir visi darbai. Namų tvarkymas atima daug laiko ir pastangų, ypač jei namuose gyvena vaikų. Visi žinom posakį, kad „moters darbai nesibaigia“, ir žinom, kad čia tikra tiesa. Namų priežiūra ir rūpinimasis šeima reikalauja daug atsidavimo.  

- Ar jaunimas kada susimąsto apie namų ruošą kaip profesiją? Daugelyje šalių ši veikla nepripažinta kaip darbas ir už ją nemokama, todėl daugumos žmonių ji netraukia.

- Ne, nesutinku, kad toks darbas neturi ateities. Manau, kad bėgant laikui žmonės keičia požiūrį į šią veiklą. Žinoma, kiekviena šalis yra skirtinga, vienose jis labiau pripažintas, kitose mažiau. Bet reikia pagalvoti, kad žmonėms visada reikės valgyti, ilsėtis, jie visada turės  tenkinti pagrindines žmogiškas reikmes, norės turėti savo namus. Todėl visada bus ir tų, kurie patenkins jų poreikius. Daugelyje šalių jau yra šią veiklą skatinančios viešojo maitinimo ir svetingumo mokyklos. Jos, mano manymu, labai padeda skleisti šią sampratą. 

- Ką norėjai veikti prieš nuspręsdama tapti numerarija augziliare?

- Prieš įstodama į Opus Dei nežinojau, ką norėčiau studijuoti baigusi mokyklą. Niekad apie tai per daug nesusimąstydavau. Mokykloje buvo du mano mėgstamiausi dalykai: muzika ir namų ekonomika, bet dairytis profesijos kurioje iš šių sričių man neatėjo į galvą. Buvau atvira viskam, be to, mąsčiau, kad apsispręsti dar turiu marias laiko, nes mokiausi dar tik 4 metus. Dėl to įsirašiau į Parengiamąją programą: susipažinęs su daugiau įvairių dalykų ir projektų, gali lengviau nuspręsti, kokią specialybę pasirinkti. Tad tik susidūrusi su Opus Dei ir ėmusi dirbti namų ruošos srityje apsisprendžiau, kad noriu būtent šios specialybės. 

- Kokia tavo specializacija?

- Sakyčiau, kad mano specialybė dar tobulėja, nes aš nuolat mokausi ir visada yra laiko mokytis toliau. Bet iki šiol turiu daug sertifikatų ir poilsio namų vadybininkės diplomą. Šis kursas truko trejus metus, įstojau baigusi mokyklą. Ten mokiausi kulinarijos įgūdžių, valgyklos aptarnavimo, spausdinimo, darbo kompiuteriu, buhalterijos, ispanų kalbos, registratūros ir higienos. Vėliau baigiau kitą trumpą kursą „Train the Trainer“, mokymo metodikos. Šiuo metu dirbu Nacionaliniame profesinių kvalifikacijų centre (NVQs). Šis kvalifikacijos centras įvertina žmogaus sugebėjimą imtis tam tikro darbo, o darbas gali būti visoks, pavyzdžiui, virtuvėje, maitinimo, apgyvendinimo paslaugų ir t. t. Ką tik gavau antrojo lygio maisto tarnybos srities vertintojos sertifikatą, o dabar siekiu profesionalios kulinarės sertifikato. Šis kursas man labai patinka, be to, jis yra puiki proga dar daugiau išmokti, įgyti daugiau patirties ir, žinoma, profesionaliau atlikti savo darbą.

- Daugybė žmonių dirba viešbučių, restoranų, prekybos centrų priežiūros, skalbyklų ir maitinimo skyriuose. Bet tas pats darbas, atliekamas namuose, žmonių nėra taip pat apmokamas ir vertinamas. Kodėl?

- Žmonės šių darbų namuose vienodai nevertina tikriausiai dėl ekonominių priežasčių. Visai kas kita, kai tau už tą darbą moka arba įteikia sertifikatą. O kiek motinų dirba šį darbą be jokio atlygio! Be to, darbas namuose dažnai yra nematomas, dauguma jo nepripažįsta ir jį nuvertina. Bet visi turi suprasti, kad šis darbas labai svarbus, kad jį dirbdamas tarnauji šeimai ir visuomenei. Dėl šios priežasties, mano nuomone, jis turi būti gerai apmokamas.

Pamenu, kartą dirbau kartu su mokinėmis, kurios mielai mokėsi įvairių namų ruošos vadybos darbų. Viena mergaitė sakė, kad savo namuose ji kasdien tvarko virtuvę ir miegamuosius, o išmokusi, kaip reikia šiuos darbus atlikti gerai, dabar juos nudirba noriai, jai net patinka!

Žmonės nustemba, kaip gražiai patiekiu lėkštėje valgius, manęs dažnai prašo receptų. Kruopščiai kreipdamas dėmesį į kiekvieną detalę, stengdamasis kiek gali, priartėji prie žmonių, nors kartais pats to ir nepastebi. 

- Ar būdama Opus Dei narė, darbą vertini kitaip?

- Būdama Opus Dei narė, savo darbe įžvelgiu daug daugiau prasmės. Jis man nėra šiaip darbas ar prievolė. Žinau, kad gerai jį atlikdama, tarnauju Dievui ir žmonėms. Numerarijos augziliarės darbas ir yra būtent toks; dirbu namų ruošos administravimo srityje, dovanoju jaukius namus kitiems, rūpinuosi žmonėmis, centruose kuriu šeimos atmosferą – ir viską atlieku profesionaliai.