„Kokia dėkinga turėčiau būti Izidorui“ - pasakė mano žmona, didelės šeimos, patyrusios varginančius ekonominius sunkumus, motina. Vienu metu mes neturėjome maisto ant stalo, o ir elektra buvo atjungta, tad naudojomės žvakėmis. Vieną naktį mes asmeniškai pasivedėme Izidorui Zorzanui, sukalbėjome maldą. Net nežinome, iš kur gavome jo maldos kortelę. Netrukus po to, ir visai netikėtai, vienas Dievo Šv. Jono ordino (bonifratrai, vertėjo pastaba) vienuolis aprūpino mus maisto produktais ir daržovėmis. Kitą dieną, mūsų giminaitis išsprendė kelias kitas mus slegiančias problemas. Nuo tada mano žmona nenustoja melstis Izidorui. Ir jis mūsų nenuvilia!

J.C.C.