Opus Dei prelatūra

Opus Dei jau buvo vientisas vienetas, susidedantis iš pasauliečių ir kunigų, bendradarbiaujančių vykdant savitų pasaulinę misiją, ganytojiškąją ir apaštalavimo veiklą.

Asmeninė prelatūra
Opus Dei - Opus Dei prelatūra

Ši savita misija - tai skleisti šventumo idealą pasaulyje, profesiniame darbe ir kiekvieno žmogaus kasdienybėje.

Paulius VI ir vėlesni Romos Popiežiai pasirūpino, kad būtų ištirta galimybė suteikti Opus Dei asmeninės prelatūros statusą.

1969 m. prasidėjo bendradarbiavimas tarp Šventojo Sosto ir Opus Dei siekiant pritaikyti pastarajam naująją juridinę asmeninių prelatūrų formą.

Šie darbai buvo baigti 1981m. Tada Šventasis Sostas pakvietė daugiau kaip tūkstantį vyskupų, kurių vyskupijose veikė Opus Dei, pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

Atlikus šį žingsnį, Popiežius Jonas Paulius II 1982 m. lapkričio 28 d. apaštaline konstitucija Ut sit paskelbė Opus Dei tarptautine asmenine prelatūra. Tame pačiame dokumente Romos Popiežius paskelbė ir Nuostatus, kurie yra ypatingas popiežiškasis Opus Dei prelatūros įstatymas. Tai nuostatai, kuriuos prieš kelerius metus buvo parengęs pats Opus Dei įsteigėjas, tik jie šiek tiek pakoreguoti pritaikant prie naujojo bažnytinės teisės kodekso.

SANTYKIAI SU VYSKUPIJA

Opus Dei prelatūra yra jurisdikcinė struktūra, priklausanti pastoracinei ir hierarchinei Bažnyčios organizacijai. Kaip ir vyskupijos, teritorinės prelatūros, vikariatai, kariuomenės ordinariatai ir t.t., ji turi savo autonomiją ir įprastinę jurisdikciją, kad įgyvendintų savo misiją, tarnaudama visai Bažnyčiai. Todėl ji betarpiškai ir tiesiogiai pavaldi Romos Popiežiui (plg. Nuostatus, 171 str.) per Vyskupų Kongregaciją (Ut sit, V str.).

Atlikus šį žingsnį, Popiežius Jonas Paulius II 1982 m. lapkričio 28 d. apaštaline konstitucija Ut sit paskelbė Opus Dei tarptautine asmenine prelatūra.

Opus Dei prelatūra, kaip ir kariuomenės ordinariatai, yra asmeninio pobūdžio struktūra, vykdanti ypatingą ganytojišką uždavinį.

Prelato valdžia apima visa, kas susiję su ypatinga prelatūros misija (ir tuo apsiriboja). Dėl to jo valdžia dera su vyskupijos vyskupo valdžia. Juk abi valdžios įprastiniu būdu ganytojiškai rūpinasi vyskupijos tikinčiaisiais:

a) Prelatūros pasauliečiai tikintieji visiškai pavaldūs prelato valdžiai tais klausimais, kurie susiję su prelatūros misija ir ypač vykdydami įsipareigojimus, kuriuos priėmė inkorporavimo į prelatūrą metu (plg. Nuostatus , 27.3 ir 125.2 str.). Kadangi prelatūros pasauliečiai tebėra ir savo gyvenamos vyskupijos tikintieji, jie lieka ir vyskupo valdžioje tokiu pat būdu ir tais pačiais klausimais, kaip ir kiti pakrikštytieji, nes yra su jais lygūs (plg. Nuostatus, 172.2 str.).

b) Pagal bažnytinės bendrosios ir ypatingosios teisės potvarkius į prelatūrą inkardinuoti diakonai ir kunigai priklauso pasaulietinei dvasininkijai visais atžvilgiais ir yra visiškai pavaldūs prelatui (plg. Nuostatus, 125.2 str. ). Jie turi puoselėti brolybės ryšius su vyskupijos dvasininkais (plg. Nuostatus, 41 ir 56 str), stropiai laikytis bendros visiems dvasininkams disciplinos ir naudotis savo balsavimo teise ir teise būti išrinktiems sudarant vyskupijos kunigų tarybą. Taip pat vyskupijos vyskupai, iš anksto sutikus prelatui arba jo vikarui, gali prelatūros kunigams pavesti bažnytines užduotis ir pareigas (klebono, teisėjo ir t.t. ), dėl kurių jie atsiskaito tik vyskupijos vyskupui ir kurias vykdo laikydamiesi jo nurodymų.

Opus Dei Nuostatai (IV skyrius, V skirsnis) nustato kriterijus, kuriais vadovaujamasi koordinuojant santykius tarp prelatūros ir vyskupijos, kurios teritorijoje prelatūra veikia. Prelatūra visada palaiko deramus santykius su vyskupijos valdžia (plg. Nuostatus, 174.1 str.).

Vyskupijos vyskupai supažindinami su prelatūros veikla suteikiant jiems išsamią informaciją:

a) Opus Dei veikla pradedama tik tada, kai Opus Dei valdžia iš anksto informuoja vyskupijos vyskupus ir jiems įteikia prelatūros Nuostatus. Opus Dei centras gali būti juridiškai įsteigtas tik gavus vyskupo sutikimą.

b) Kad būtų atidarytos prelatūros Bažnyčios arba kai jai pavedamos vyskupijoje jau esančios Bažnyčios arba parapijos, tarp vyskupijos vyskupo ir prelato arba regiono vikaro sudaroma sutartis; šiose Bažnyčiose laikomasi bendrų vyskupijos potvarkių dėl bažnyčių, tvarkomų pasauliečių dvasininkų (plg. Nuostatus, 180 str.).

c) Regioninė prelatūros valdžia palaiko įprastus santykius su vyskupijų, kuriose prelatūra įgyvendina savo ganytojišką ir apaštalinį uždavinį, vyskupais; taip pat su vyskupais, kurie eina vadovaujančias pareigas Vyskupų Konferencijose, bei su atitinkamomis jų institucijomis (plg. Nuostatus, 172.2 str.).

Opus Dei veiklos esmė - prelatūros tikinčiųjų dvasinis formavimas norint, kad jie imtųsi įvairių apaštalinių darbų Bažnyčioje ir pasaulyje, remdami savo ganytojų evangelizavimo darbą ir savo aplinkoje skleisdami visuotinio pašaukimo į šventumą idealą.

Opus Dei veiklos esmė - prelatūros tikinčiųjų dvasinis formavimas norint, kad jie imtųsi įvairių apaštalinių darbų Bažnyčioje ir pasaulyje, remdami savo ganytojų evangelizavimo darbą ir savo aplinkoje skleisdami visuotinio pašaukimo į šventumą idealą.

Prelatūros narių apaštalinio darbo vaisius yra pastebimas - iš Dievo malonės - parapijų ir vietinių bažnyčių dvasiniam gyvenimui pagyvėjus: atsivertimai, dalyvavimas Eucharistijoje, kitų Sakramentų praktikavimas, Evangelijos skleidimas nutolusiuose nuo tikėjimo visuomenės sluoksniuose, įvairios solidarumo su labiausiai vargstančiais iniciatyvos, dalyvavimas katechetinėje ir kitokioje parapijų veikloje, bendradarbiavimas su vyskupijų institucijomis. Toks Opus Dei žmonių apaštalavimas plėtojamas pagal ypatingą Prelatūros charizmą - šventumo siekimas darbe ir kasdieniame gyvenime.

Opus Dei valdžios atstovai stengiasi skatinti visų prelatūros tikinčiųjų vienybę su vyskupijos ganytojais, ypač rūpinasi išsamiai supažindinti juos su vyskupijos vyskupų ir Vyskupų Konferencijos potvarkiais ir nurodymais taip, kad kiekvienas jų, atsižvelgdamas į savo asmenines, šeimynines ir profesines aplinkybes, juos taikytų praktikoje (plg. Nuostatus, 172.2 ir 176 str.).

SAMPRATA

Asmeninės prelatūros yra Bažnyčios ganytojiškai ir hierarchinei struktūrai priklausančios institucijos. Jas sudaro kunigai bei diakonai iš pasauliečių dvasininkų ir pasauliečiai tikintieji, kurie abipusiu susitarimu gali būti inkorporuoti į prelatūrą. Prelatūrai vadovauja Popiežiaus paskirtas prelatas, kuris yra jos ordinaras (su vyskupo titulu arba be jo) ir ją valdo bažnytinės teisės jam suteikta valdymo, arba jurisdikcijos, galia.

Dauguma bažnytinių jurisdikcijų yra teritorinės, nes organizuojamos susiejant tikinčiuosius su atitinkama teritorija pagal gyvenamąją vietą. Tai tipinis vyskupijų atvejis. Kitais atvejais tikinčiųjų bažnytinė priklausomybė apibrėžiama ne pagal gyvenamąją vietą, o remiantis kitais kriterijais – tai gali būti profesija, apeigos, emigranto padėtis, susitarimas, sudarytas su jurisdikciniu vienetu, ir t. t., pvz., kariuomenės ordinariatų ir asmeninių prelatūrų atvejais.

Asmeninės prelatūros - tai organizacijos, analogiškos vyskupijoms. Prelatūrą sudaro prelatas, kuris gali būti vyskupas, pasauliečiai kunigai ir pasauliečiai tikintieji, vyrai ir moterys. Taigi prelatūros struktūra yra tokia pat, kaip ir vyskupijos. Tačiau asmeninės prelatūros nėra vyskupijos todėl, kad tikintieji ir toliau priklauso ir vietinėms bažnyčioms ar vyskupijoms pagal savo gyvenamąją vietą.

Dėl šių bruožų asmeninės prelatūros aiškiai išsiskiria iš religinių institutų ir iš pašvęstojo gyvenimo apskritai, iš tikinčiųjų judėjimų bei draugijų.

ISTORINĖ RAIDA

1966 m. rugpjūčio 6 d. Popiežius Paulius VI vadinamuoju "motu proprio" Ecclesiae sanctae įgyvendino Vatikano II Susirinkimo dekretą, kuris numatė asmeninių prelatūrų steigimą. Dokumente patikslinama (I. 4), kad pasauliečiai gali būti susieti su asmeninėmis prelatūromis, kurios įsisteigs ateityje, sutartimi, arba abipusiu paktu, tarp pasauliečio tikinčiojo ir prelatūros.

Po metų, 1967m. rugpjūčio 15 d., Popiežius Paulius VI apaštalinėje konstitucijoje Regimini Ecclesiae universae (49.1) patikslino, kad asmeninės prelatūros bus tiesiogiai pavaldžios Vyskupų Kongregacijai ir bus steigiamos Romos Popiežiaus, atsižvelgiant į suinteresuotų Vyskupų Konferencijų nuomonę.