Rugsėjo 10-oji. Miunchenas, Marijos aikštė

Šios aikštės centre stovi „Mariensäule“ (Mergelė kolona), ant kurios iškelta paauksuota Bavarijos globėjos Mergelės bronzinė statula. Ją 1638-aisiais, atsidėkodamas už pasibaigusią švedų okupaciją mieste per Trisdešimtmetį karą, pastatė Maksimilijonas I.

Kadaise Popiežius buvo šios vyskupijos vyskupas, šv. Korbiniano įpėdinis. Legenda byloja, kad šventajam traukiant į Romą, jo arklį sudraskė lokys. Korbinianas už tokią piktadarystę lokį subarė, o už bausmę jam ant nugaros sukrovė nešti visus arklio nešulius.

„Atkeliavęs į Romą, šv. Korbinianas lokį paleido, o mano Šeimininkas nusprendė kitaip. Tad štai dar kartą esu prie Marijos kojų ir maldauju Dievo Motinos užtarimo bei palaiminimo, tik šį kartą ne vien Miuncheno miestui ir Bavarijai, bet visai Bažnyčiai ir visiems geros valios žmonėms.“

Kreipdamasis į Mergelę Mariją, Popiežius sakė: „Sunkiausiu metu mūsų protėviai čia, Miuncheno miesto centre, pastatė Tavo atvaizdą ir Tau patikėjo globoti miestą bei visą šalį. Tikėjosi Tave sutikti savo kasdieniame kelyje ir iš Tavęs mokytis doro žmogiško gyvenimo. Suteik mums kantrybės, – baigė Popiežius, – ir nuolankumo, padėk būti laisviems ir ištvermingiems, kaip kad Tu buvai prie Kryžiaus.“

„Sunkiausiu metu mūsų protėviai čia, Miuncheno miesto centre, pastatė Tavo atvaizdą ir Tau patikėjo globoti miestą bei visą šalį. Tikėjosi Tave sutikti savo kasdieniame kelyje ir iš Tavęs mokytis doro žmogiško gyvenimo.“

Rugsėjo 10-oji. Mišios Miunchene

250 tūkstančių žmonių Popiežius homilijoje kalbėjo apie Vakarų veidą kitų kultūrų kontekste, apie veidą, iš kurio pamažu nyksta Dievo atvaizdas.

„[Vakarai], perduodami tik žinias, įgūdžius, technologijas, įrankius, nedaug ką perduoda. Taip netrukus suveikia prievartos mechanizmai, o valdžios siekiama griovimu ir žudynėmis. Taip vis labiau tolsta susitaikymas, kuris vardan teisingumo ir meilės yra mūsų pareiga.“

„Afrikos ir Azijos tautos žavisi mūsų techninėmis galimybėmis ir mūsų mokslo laimėjimais, tačiau kartu ir išsigąsta susidūrę su tokia pasaulėžiūra, kuri iš žmogaus akiračio visiškai išstumia Dievą, nes mokslą laiko aukštesne savimone, ir siekia savo požiūrį primesti ir jų kultūrai. Grėsmė jų tapatybei – ne krikščioniškasis tikėjimas, bet panieka Dievui ir ciniškas įsitikinimas, kad šventų dalykų negerbimas tėra teisė į laisvę; o pagrindinis ateities mokslo laimėjimų kriterijus – nauda.

Šios tautos ir mes visi tikimės ne tokio ciniško pakantumo ir ne tokių kultūrinių mainų! Mums kuo skubiau reikia pakantumo, kuris aprėptų Dievo baimę ir pagarbą tam, kas kitiems yra šventa. Tokia pagarba Vakarų pasaulyje gali atgimti tik tuomet, jei vėl sustiprės tikėjimas Dievą, jei Dievas vėl apsigyvens mumyse. Mes savo tikėjimo niekam neprimetame. Tikėjimas gali augti tik laisvėje. Tačiau prašom žmonių, kad laisva valia atsivertų Dievui, kad jo ieškotų ir jo klausytųsi.“

„Pasauliui reikia Dievo. Mums reikia Dievo. Kokio Dievo? Tokio Dievo, – kalbėjo Popiežius, – kurio „kerštas“ yra Kryžius: „ne“ prievartai ir meilė be išlygų. Nereikšime nepagarbos kitiems tikėjimams, kitoms kultūroms ir giliai tikintiesiems, jei garsiai pripažinsime tą Dievą, kuris prievartą iškeitė į savo kančią; kuris vietoj blogio ar savo galybės mums tiesia gailestingumą. Todėl Jo maldaujame, – baigė jis, – kad būtų su mumis ir padėtų mums tapti ištikimais Jo liudytojais.“

Rugsėjo 10-oji. Mergelės Marijos katedra Miunchene

„Veskite savo vaikus Komunijos, eikite su jais sekmadieniais švęsti Eucharistijos. Laiko veltui neprarasite, jei kartu dalyvausite sekmadieninėje liturgijoje, visa savaitė bus dar gražesnė.“

Ši šventovė, pastatyta 1468-1488 metais, per Antrąjį pasaulinį karą buvo kone iki pamatų sugriauta. Į susitikimą susirinko Pirmosios komunijos priėję vaikai su tėvais.

„Gyvenime visi esame keliauninkai ir ieškome teisingo kelio. Prieš mirtį nesinori ištarti: pasukau ne tuo keliu, todėl mano gyvenimas buvo niekam tikęs.“

„Veskite savo vaikus Komunijos, eikite su jais sekmadieniais švęsti Eucharistijos. Laiko veltui neprarasite, jei kartu dalyvausite sekmadieninėje liturgijoje, visa savaitė bus dar gražesnė. Kartu melskitės namuose. Malda mus suartina ne tik su Dievu, bet ir vienus su kitais.“

„Prašau nepamiršti ieškoti Dievo ir mokykloje. Žinau, kad mūsų pliuralistiniame pasaulyje tikėjimą mokyklose įskiepyti sunku. Skatinkite mokinius susimąstyti, iš kur atėjome ir kur gyvenime einame.“

„Iš visų jėgų stenkitės žmonėms vyskupiją paversti maža tėvyne, kad jie joje atrastų pasaulinės Bažnyčios šeimą.“

2006 m. rugsėjo 11-oji. Marijos šventovė Altöttinge (Bavarijoje)

Legenda byloja, kad VIII amžiuje šioje vietoje vyskupas Rupertas fon Zalcburgas katalikiškai pakrikštijo pirmąjį bavarų hercogą. 1330-aisiais senojoje šventovėje buvo pakabintas Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas, o 1489-aisiais bažnyčioje du kartus apsireiškė Marija. Garsas apie ją netyla iki šiol. Be to, šventovėje sidabrinėse urnose saugomos visų Bavarijos valdovų širdys.

[Marija Evangelijos pasakojime apie vestuves Kanoje] „prašo Sūnaus, kad šis pagelbėtų draugams, susidūrusiems su nepritekliumi“, bet į Jį kreipiasi „ne vien kaip į išmoningą ir pasirengusį padėti žmogų: ji patiki žmogišką nepriteklių galiai, viršijančiai žmonijos galimybes.“ Tačiau „neliepia Jėzui jiems padėti; neprašo jokio stebuklo, tik tyliai Jam patiki bėdą ir pasikliauja jo valia.“

Jėzaus atsakas Marijai „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ nereiškia, kad jam tas nerūpi. Jėzus užsimena „apie Marijos vaidmenį Išganymo istorijoje“, kai prikaltas prie Kryžiaus Jis „Mariją pavers visų savo apaštalų motina. Marija simbolizuoja naująją moterį, Atpirkėjo kelionės draugę ir mūsų motiną: kreipinys „moterie“ akivaizdžiai nemeilus, tačiau išreiškia jos misijos didybę.“

Kristus ir Jo motina vykdo Dievo valią, kurią Marija pildo per Apreiškimą. „Per šį abiejų paklusnumą Sūnus nuolankiai tampa kūnu, kurį Jam suteikia Marija. Juos vieną su kitu vienija abipusis paklusnumas. Viešpats savo kreipiniu nurodo šį gilų ryšį.“

Tad „Jėzus niekad neveikia sava valia ir netenkina kitų norų. Jis visuomet vykdo Tėvo valią.“ Evangelijos ištraukoje apie vestuves Kanoje Jėzus „nešvaisto savo galių asmeniniams poreikiams, o duoda ženklą, kuriuo paskelbia savo valandą. Paversdamas vandenį vynu ir jį padovanodamas vestuvininkams, jau nuo tos akimirkos praneša, kad ateis jo valanda.“