,,Man tai yra nenusakomai jaudinantis momentas. Momentas, kurį stengiuosi išgyventi labai susivienijęs su Šventuoju Tėvu, su broliais vyskupais ir visa Bažnyčia. Dvidešimt penkerius metus bendravau su Josemaria Escriva. Mačiau jo kovą siekti šventumo tūkstančiuose maldingumo, meilės ir krikščioniško džiaugsmo detalių, kurias šiandien prisimenu. Mane jaudina matyti, kad popiežius skelbia šventuoju šį ištikimiausią sūnų, kuris praleido visą gyvenimą dosniai tarnaudamas Bažnyčiai ir sieloms bei po visą pasaulį skleisdamas meilę Bažnyčiai.
Kanonizuoti tolygu paskelbti, kad žmogaus gyvenimas atitiko Kristaus pavyzdį. Esu liudininkas, kad Josemaria Escriva troško žiūrėti į Kristų, jo ieškoti, nuolat bendrauti. Dažnai apmąstė Jo tridešimtį Nazareto metų, sudėtų iš darbo ir šeimos gyvenimo.
Opus Dei steigėjas tvirtino, kad žinios, kurią Dievas paliko jo sieloje, branduolys yra būtent darbo ir kasdieninio gyvenimo pašventinimas. Manau, kad naujas šventasis kreipiasi į dirbančius vyrus ir moteris, norėdamas parodyti: džiaukis, nes ten – tavo paprastų dienų širdyje –gali rasti Kristų; švenčių dienomis ir darbo dienomis, kai nieko ypatingo nenutinka. Nes ta paprasta egzistencija gali ir turi būti pilna meilės Dievui, kuris visuomet išeina mūsų sutikti.
,,Šios pasaulio krizės yra šventųjų krizės”, -rašė Josemaria Escriva. Manau, kad šiuolaikinių problemų sprendimui reikia tikrų krikščionių, vyrų ir moterų, kurie pašventina savo profesiją, kurie dirba su tarnavimo dvasia, kad kartu su kitais sukurtų visuomenę vertą žmogaus, kuris yra Dievo sūnus. Pasaulis laukia iš krikščionių tikros revoliucijos, ramybės sėjimo.
Toks požiūris taip pat reiškia iššūkį, iššūkį atsiversti, mylėti Dievą ,,visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis”, o savo artimą kaip save patį kasdieniniame gyvenime. Kai rytoj šv. Petro aikštėje popiežius tars kanonizacijos žodžius, melsiu Dievą, kad padėtų man atsiversti ir atsiliepti į tą kvietimą.
Manau, kad visi Prelatūros ištikimieji aiškiai suvokia savo asmeninį menkumą. Žinome, kad kasdien turime po truputį pasikeisti, dvasiškai ir žmogiškai, o tai mums leistų geriau atsiliepti į Dievo malonę ir skatintų mus mokytis iš kitų. Naujas šventasis pabrėždavo, jog mes, krikščionys, žengiam pirmyn su malonės stiprybe, broliškumu ir pavyzdžiu tų žmonių, su kuriais dirbame, gyvename. Dėl to, su įsitikinimu, jog visiems mums reikia kitų pagalbos, prašysiu šv. Josemaria užtarimo, kad visi patirtume džiaugsmą sekdami Kristumi savo kasdieniniame darbe. Ir melsiuosi, kad mes, krikščionys, mokėtume nešti Kristaus šviesą šiam mūsų pasauliui taip reikalingam vilties”.