Prelato laiškas (2015 m. gruodis)

Mons. Javier Echevarría šiuo laišku skatina rengtis švęsti Kristaus Gimimą – šventę, kuriai rengiantis atsiskleidžia gerumas, „slypintis žmogaus širdies gelmėje“.

Pastoraciniai laiškai
Opus Dei - Prelato laiškas (2015 m. gruodis)

Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Pradėjome adventą, džiaugsmingas ir nekantros sklidinas rengimosi šv. Kalėdoms savaites. Iš atminties vėl išplaukia paskutiniais žemiškosios kelionės mėnesiais šv. Chosemarijos pasakyti žodžiai apie šią didžią krikščionių iškilmę. Apmąstant atperkamąjį Dievo planą, jau aiškiai matomą Betliejuje ir Nazarete, jis mus ragino turėti omenyje, kad Dievas mus moko visiškai savęs atsižadėti. Pažvelkite, kur gimė Kristus. Čia viskas byloja apie besąlygišką savęs atidavimą (…).

Pakanka prisiminti tas scenas, kad mus, žmones, apimtų gėda ir padarytume šventus ir veiksmingus pasiryžimus. Privalome persiimti šia naująja logika, nužengusio Dievo atnešta į žemę. Betliejuje niekas nieko sau nepasilieka. Negirdime nieko kalbant apie savo orumą, savo laiką, savo darbą, savo sumanymus, savo pomėgius, savo pinigus. Ten viskas skirta tarnauti didžiajam Dievo žaidimui su žmonija – Atpirkimui. Atsisakę savo išdidumo, sakykime Dievui su visa vaiko meile: ego servus tuus, ego servus tuus, et fílius ancíllae tuae (Ps 115, 16). Esu tavo tarnas, esu tavo tarnas, tavo tarnaitės sūnus; Marija, mokyk mane tau tarnauti.[1]

Ši beribė Dievo meilė žmonijai ypač atsiskleidžia per Gailestingumo metus, kuriuos popiežius pradės šio mėnesio 8-ąją, Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną. Šiomis paskutinėmis dienomis prieš jiems prasidedant pasiskubinkime, kad Šventųjų Durų – dieviškojo atlaidumo simbolio – atidarymas surastų mus gerai pasirengusius priimti į savo širdis daugybę Dievo dovanų. Sekime tuo pamaldumu ir stokojimu, su kuriais šv. Chosemarija nuo pat ankstyvos jaunumės prisiglausdavo Dievo meilėje ir artume savo kūriniams.

Kristaus įsikūnijimas ir gimimas didžia šviesa nušvietė žmonijos, pašauktos pačiai glaudžiausiai vienybei su Dievu, likimą. Šeimos – jos šilumoje mūsų Viešpats pasirinko gimti – institucija mums aiškiai atspindi glaudžią trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų bendrystę vieno tikrojo Dievo vienybėje. Šv. Paulius rašo, kad kiekviena šeima danguje ir žemėje turi vardą nuo Dievo Tėvo.[2] Švenčiausioji Trejybė yra tarp žmonių, taip pat kiekvienuose namuose turinčios viešpatauti santarvės tauriausias Modelis. Dievas, norėdamas mums padėti ir mus padrąsinti rūpintis šia santarve, nusprendė atverti mums per Šventąją Šeimą Betliejuje konkretų kelią, kuriuo galime kasdien eiti. Argi neįstabus Dievo švelnumas savo vaikams? Jis galėjo apsireikšti tūkstančiu skirtingų būdų, tačiau pasirinko vieną, aiškiausiai atskleidžiantį Jo Širdies švelnumą. Kaip byloja Patarlių knyga, netgi prieš pasaulio sukūrimą dieviškoji Išmintis kasdien buvo jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje.[3]

Jėzaus gimimo šviesa atsineša galią išsklaidyti šio mūsų pasaulio tamsą, daugeriopai besikėsinančią atskirti nuo Dievo. Ji mums primena pranašo skelbtąją skaisčią šviesą, kurios visiškai niekas negebės užtemdyti: Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.[4] Ta šviesa nepaliauja spindėjusi ir dabar visu savo gerumu, netgi per sielvartingus įvykius, kuriuos neseniai apgailėjome, vykstančius tokioje daugybėje pasaulio dalių. Ji mus apšviečia tokiu pačiu ryškiu aiškumu, kokiu nušvietė naktį Betliejuje prieš du tūkstančius metų. Šventosios Nakties liturgija ją padaro ypač esamą kiekvienais metais per Kalėdas suteikdama mums taiką ir ramybę netgi akivaizdžiai pačiomis tamsiausiomis valandomis. Viešpats, esantis tarp savo tautos, – homilijoje sakė popiežius Pranciškus, – išsklaido pralaimėjimo sielvartą ir vergijos niaurumą ir paskelbia džiaugsmą bei linksmybę.

Ir mes šią palaimintąją naktį atėjome į Dievo namus. Perėjome per žemę gaubiančią tamsą, vedami tikėjimo liepsnos, nušviečiančios mūsų žingsnius, ir gaivinami vilties rasti didžią šviesą. Atverdami savo širdis ir mes galime kontempliuoti to Vaikelio–Sūnaus, kuris ateidamas iš aukštybių, nušviečia horizontą, stebuklą.[5]

Mano dukros ir sūnūs, Kalėdos, tikroji džiaugsmo šventė, yra ypatingas kvietimas garbinti Dievą ir dėkoti Jam už Jo palankumą. Visi mes – daugybė tūkstančių žmonių, maitinamų Opus Dei dvasios, – norime, kaip mūsų Tėvas sakė meditacijoje, kurią paskelbė tų šventės dienų proga: atstovauti visai žmonijai. Esame tikri, kad (…) visose pasaulio dalyse, taip pat tose vietose, kur Bažnyčia yra persekiojama, yra jūsų seserų ir brolių, kurie jaučiasi esantys visos žmonijos atstovai ir kurie sako Viešpačiui: žinome, kad Tu šiandien gimei. Atėjome Tavęs pagarbinti visų kūrinių vardu: veníte, adorémus; nes šie žodžiai yra Šventosios Bažnyčios atsakas į angelų šūksnį, kuris buvo girdimas žemėje ir pertraukė šimtmečių tylą.[6]

Popiežius Benediktas XVI prieš dešimt metų pabrėžė, kad tiek šių švenčių liturgija, tiek liaudies pamaldumas naudojasi simboliais, padedančiais atskleisti Kalėdų prasmę. Šviesa ir papuošimai skatina trokšti gerumo, slypinčio žmogaus širdies gelmėje: „gėrio, pergalinčio blogį, meilės, nugalinčios neapykantą, gyvybės, sutriuškinančios mirtį, šviesos“[7]. Taigi „žvelgdami į miestų gatves ir aikštes, išpuoštas akinančiomis šviesomis, atminkime, kad tos šviesos mums rodo kitą šviesą, neregimą akims, bet regimą širdžiai. Žavėdamiesi jomis, uždegdami žvakes bažnyčiose ar Kalėdų prakartėlės ir eglutės švieseles namuose, atverkime savo sielas tikrajai dvasinei šviesai, atėjusiai pas visus geros valios žmones. Dievas su mumis, gimęs Betliejuje iš Mergelės Marijos, yra mūsų gyvenimo Žvaigždė!“[8]

Pasistenkime, kad išoriniai Kalėdų papuošimai namuose ir daugelyje kitų vietų nebūtų tiesiog tik bengališkos ugnelės[9], bet būtų priemonės, padedančios mums dar kilniau priimti Jėzų. Savo veiksmais padėkime daugybei žmonių suvokti šios Šventosios Nakties prasmę, kad visi mes elgtumės kaip geri Dievo vaikai.

Kontempliuojame Mergelę Mariją drauge su šventuoju Juozapu, besirūpinančius ką tik gimusiu Jėzumi varganoje Betliejaus oloje, kurioje jie prisiglaudė. Paprotys pavaizduoti Gimimo sceną yra įstabus būdas priminti, kad dieviškasis Žodis atėjo ir apsigyveno tarp mūsų.[10] „Prakartėlė išreiškia mūsų lūkestį, kad Dievas būtų arti mūsų, bet sykiu ir padėką Tam, kuris nusprendė būti mūsų skurdaus ir paprasto žmogiškojo būvio dalininku.“[11]

Neapleiskime šio papročio krikščioniškuose namuose. Su nuoširdžiu meilumu pasistatykime prakartėlę – bent pagrindines statulėles – ir rekomenduokime ją įsirengti ir savo draugams bei pažįstamiems. Daugelis iš mūsų prisimename tą susižavėjimą, su kuriuo mes, būdami maži, įrengdavome Gimimo sceną, padėdami savo tėvams ir vyresniems broliams ir seserims. Mūsų Steigėjas irgi džiaugdavosi prisimindamas tas akimirkas. Buvo prabėgę daug metų nuo jo vaikystės, kai jis rašė: Kalėdų pamaldumas. Man nejuokinga, kai matau tave renčiant Betliejaus kamštines kalvas, o apie prakartėlę dėstant paprastas molio figūrėles. Niekada man neatrodei vyriškesnis kaip dabar, kada tampi panašus į vaiką.[12]

Betliejaus oloje dangus ir žemė susitinka, nes čia gimė pasaulio Kūrėjas, žmonijos Atpirkėjas. Iš šios vietos spindi skaisti šviesa visiems laikams, taip pat ir mūsų laikams, kuriems taip reikia šios dieviškosios krypties. Rengdamiesi vėl švęsti mūsų Viešpaties atėjimą ir suvokdami, kad Jo džiaugsmas – būti su žmonių vaikais, leiskimės pripildomi vilties: Deus prope est, mūsų Viešpats visada artinasi prie mūsų, Jis yra šalia mūsų kiekvieną akimirką.[13]

Baigiu keliais Šventojo Tėvo žodžiais, jis mus kviečia pasitikėti Dievu ir puoselėti antgamtinį optimizmą. Kalbėdamas apie Kalėdas jis mums pateikia keletą klausimų: Kaip mes priimame Dievo švelnumą? Ar leidžiuosi Jo pakeliamas, apkabinamas ar neleidžiu Jam prisiartinti? (…) Svarbiausia – ne pačiam Jo ieškoti, bet veikiau leisti Jam manęs ieškoti, mane surasti ir švelniai pamyluoti. Šį klausimą mums paprasčiausiai užduoda Kūdikio artuma: ar leidžiu Dievui mane mylėti?[14]

Esu tikras, kad suprasite, jog negaliu šio laiško pabaigti dar kartą nepadėkojęs jums už maldas, kuriomis lydėjote mane besigydantį Navaros universiteto ligoninėje. Jaučiausi kiekvieno iš jūsų palaikomas. Ir toliau vienijuosi savo intencijomis, kurias galima apibendrinti kaip maldą už Bažnyčią ir Popiežių, už visus jus, už visą pasaulį, kad jis pasiektų tą taiką ir ramybę, kurios Kristus, Ramybės Kunigaikštis[15], atėjo atnešti pasauliui.

Su meile jus laimina

jūsų Tėvas

+ Javier

Pamplona, 2015 m. gruodžio 1 d.



[1] Šv. Chosemarija. Laiškas, 1974 m. vasario 14 d., Nr. 2.

[2] Plg. Ef 3, 15.

[3] Pat 8, 30–31.

[4] Iz 9, 1.

[5] Popiežius Pranciškus. Homilija. 2014 m. gruodžio 24 d.

[6] Šv. Chosemarija. Meditacijos užrašai. 1968 m. gruodžio 25 d.

[7] Benediktas XVI. Kalba visuotinėje audiencijoje. 2005 m. gruodžio 21 d.

[8] Ten pat.

[9] Šv. Chosemarija. Kelias. Nr. 247.

[10] Plg. Jn 1, 14.

[11] Benediktas XVI. Kalba visuotinę audienciją. 2010 m. gruodžio 22 d.

[12] Šv. Chosemarija. Kelias. Nr. 557.

[13] Šv. Chosemarija. Kalėdų sveikinimo atvirukas. 1968 m. gruodis.

[14] Popiežius Pranciškus. Homilija. 2014 m. gruodžio 24 d.

[15] Iz 9, 5.