Sveiki atvykę į savo namus!

Olivija ir Timotiejus gyvena nedideliame Prancūzijos miestelyje tarp Lilio ir Valensjeno ir turi septynis vaikus. Savo namuose jie priėmė krikščionių irakiečių šeimą, priverstą bėgti iš savo šalies šių metų rugpjūtį: Basamą ir Raghadą su trimis vaikais (devynerių, septynerių ir trejų metų).

Liudijimai
Opus Dei - Sveiki atvykę į savo namus! Olivijos ir Timotiejaus vaikai

Popiežius Pranciškus apie pabėgėlių priėmimą.

Bažnyčios yra užimtos, o kryžiai – nuimti

Olivija pasakoja: „Rugpjūčio viduryje mums paskambino vienas pažįstamas kunigas. Jis papasakojo apie labai sunkią krikščionių padėtį Irake. Tikintieji buvo priversti bėgti iš Erbilo, Kurdistano sostinės. Šis kunigas ieškojo šeimos, kuri galėtų priglausti Irako krikščionis pabėgėlius Prancūzijoje. Žmonės buvo priversti bėgti naktį, viską palikę sau už nugaros“.

Basamas, Raghada ir jų trys vaikai pabėgo iš Karakocho miesto šalia Mosulo, kuriame gyveno dauguma Irako krikščionių bendruomenės. Karakochą užėmus Islamo valstybės džihadistams, dešimtys tūkstančių vietinių gyventojų buvo priversti bėgti nuo smurto.

Chaldėjų patriarchas Luisas Sako tvirtino, kad daugiau nei 100 tūkst. krikščionių buvo priversti bėgti nuo smurto džihadistų užimtuose miestuose, kuriuose „bažnyčios buvo užimtos, o kryžiai – nuimti“.

Karakochas buvo krikščionių apgyvendintas miestas tarp Mosulo, Islamo valstybės užimto Irako miesto, ir Erbilio, Kurdistano regiono sostinės.

„Pabėgėlių padėtis buvo tragiška, – pasakoja Olivija. – Buvome sujaudinti šio pagalbos šauksmo. Jautėme pareigą būti solidarūs su savo broliais ir seserimis, su kuriais dalinamės bendru krikštu ir kurie persekiojami dėl tikėjimo. Jie kentėjo vargą dieną ir naktį“.

„Galime rasti jiems vietos“

„Be abejonės, šiek tiek nerimavome. Turime septynis vaikus, o mūsų namai – ne rūmai. Įvertinus visus „už“ ir „prieš“ buvo aišku, kad mūsų gyvenimas netaptų patogesnis“.

Mūsų pažįstamas kunigas ieškojo vietos devynioms šeimoms. Kol mes svarstėme, mano uošviai priėmė pas save pabėgėlių grupelę. Matydami šią šeimą supratome – nebegalime ilgiau delsti. Mūsų vyresnieji vaikai taip pat skatino juos priimti. „Rasime jiems vietos“, – kalbėjo. – „Sutvarkysime namų gyvenimą kitaip ir sulauksime pagalbos“.

Įvertinusi sunkumus, Prancūzija supaprastino prieglobsčio rytų krikščionims teikimą. Administracinės procedūros buvo nesudėtingos. „Dabar mūsų laukia jaudinantis iššūkis. Basamas ir Raghada su savo trimis vaikais atvyko šiek tiek vėliau, kai konsulatui pateikėme savo šeimos rekomendaciją“.

Dvi šeimos dalinasi bendru džiaugsmu

„Atlaisvinome jiems keletą kambarių namuose ir pertvarkėme savo bendrą gyvenimą. Jie nemoka prancūziškai, tačiau, laimei, Basamas buvo anglų kalbos mokytojas Irake, todėl galime susikalbėti“.

„Jie atvyko šeštadienį. Tos dienos niekada neužmiršiu. Jautėmės labai artimi, jungiami to paties krikšto. Daugelį kartų įsivaizduodama save jų vietoje suprantu, kad tokioje padėtyje sulaukti pagalbos yra normalu“.

„Vaikai pradėjo lankyti mokyklą po keleto dienų. Jie buvo gerai priimti ir puikiai įsijungė į vaikų būrį. Sutuoktiniai Basamas ir Raghada mokosi prancūzų kalbos ir pamažu pratinasi prie kitokio gyvenimo. Galiausiai mano vyras ir aš esame laimingi juos priėmę ir didžiuojamės savo vaikus pamokę daugelio dalykų.“

„Draugystė tarp mūsų šeimų pamažu tampa vis tvirtesnė. Susitinkame dažnai: kai valgome, kai vežame vaikus į mokyklą ir apsipirkdami. Vaikai sutaria puikiai ir žaidžia kartu“.

„Basamas ir Raghada trokšta integruotis į Prancūzijos visuomenę ir surasti darbą. Gyvenant prancūzų šeimoje jiems daug paprasčiau priprasti prie mūsų kultūros“.

„Kadangi jų šeima labai taktiška, mums puikiai sekasi sugyventi. Nė vienas niekada nesiskundė, o kilus nedideliems sunkumams, mums pavykdavo išlaikyti gerą nusiteikimą, nes mano vyras ir aš gyvename Opus Dei dvasia, kuri skatina ieškoti Dievo valios kasdienio gyvenimo sunkumuose. Ačiū Dievui, kad dvi šeimos geba dalintis bendru džiaugsmu“.

Parengta pagal straipsnį Olivia et les chrétiens d'Irak (pranc. k. Olivija ir Irako krikščionys)