Tokios mintys mane vis lankė šeštadienio naktį balandžio 2-ąją. Man atrodė, kad visa diena buvo labai iškalbingų ženklų seka. Ryte mus pasiekė nerišlūs jaunimui skirti žodžiai, jo paskutinioji žinia: ,,Aš jūsų ieškojau, dabar jūs esate čia, ir aš jums dėkoju”. Kaip buvo pasakyta kai kuriose Italijos televizijos programose, balandžio 2-oji buvo lyg nenumatyta improvizuota ,,pasaulio jaunimo diena”. Vakare, popiežiui mirštant, 100.000 žmonių meldėsi Mergelei Marijai už jį. Marija maloningai priėmė vaikų maldą už savo tėvą. ,,Šventoji Marija, Dievo motina, melskis už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą”. Atrodo, kad Jonas Paulius II mirė pabaigus maldą aikštėje, ir kad ,,Amen” buvo lyg jo atsisveikinimo žodis. Prieš tai, aštuntą valandą vakaro, monsinjoras Stanisławas Dziwiszas aukojo Gailestingumo sekmadienio Šv. Mišias. Ar yra labiau paguodžiantis žodis, kurį galėtume ištarti mirštant mylimam žmogui? Dievo Tėvo Gailestingumas, visada tave lydėjęs, tavęs laukia danguje, galutinėje Meilės buveinėje.
Mano akimis žiūrint, balandžio 2-oji buvo pilna simbolizmo, neįmanomų numatyti ar iš anksto suorganizuoti atsitiktinumų. Tik Dievo Apvaizda, pilna gailestingumo, gali sutelkti tūkstančių vaikų maldą už savo tėvą Margelei Marijai visuotinės Gailestingumo šventės išvakarėse.
Visos aplinkybės mus žadina ne tik žodžiais ar jausmų išraiškingumu, bet simbolių grožiu, įspaudžiančiu neišdildomą žymę sieloje.
Liturgija, kuri bus švenčiama Jono Pauliaus II egzekvijose, į mūsų lūpas įdeda gražią maldą Mišių už mirusius dėkojimo giesmėje, žadančią mums ,,palaimingo prisikėlimo viltį”. Kaip aiškiai Bažnyčia dabar jaučia, kad ,,nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas”! Kaip paprasta mums įsivaizduoti popiežių Švenčiausiosios Trejybės akivaizdoje gyvą per amžius, nes žinome, kad ,,gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė”.
Jonas Paulius II pasižymėjo daugybe talentų ir bruožų, ir šiuo metu bus pabrėžiamas jo vaidmuo Bažnyčios ir žmonijos istorijoje, išaukštintos jo žmogiškos ir antgamtinės dorybės, talentai. Man - kaip ir nesuskaičiuojamai daugybei vyrų ir moterų visame pasaulyje - popiežius pirmiausia buvo tėvas. Jo asmenyje labai intensyviai pajutome, kad Bažnyčia yra suvienyta tokiais bendrystės ryšiais kaip ir šeima. Popiežius yra tėvas įvairiausių šalių katalikams, Bažnyčios vienybės pamatas ir pradas, broliškumo tarp žmonių šaltinis, taikos puoselėtojas.
Drįsčiau pasakyti, kad Jonas Paulius II ypatingai gerai atliko pagrindinį savo gyvenimo vaidmenį, - tėvo vaidmenį, Kristaus vietininko pareigas. Įvaizdis, suaugęs su visa jo asmenybe, ir gyvas simbolis tarp mūsų. O, kad galėtume suprasti ir atsiliepti į viską, ko Dievas prašo iš mūsų taip aiškiai ir artimai ir gebėtume statyti Bažnyčią, kuri būtų, kaip Jonas Paulius II prašė , ,,bendrystės namai ir mokykla”.
Šiandien yra daug už ką dėkoti. Dievui už šio popiežiaus dovaną. Jonui Pauliui II už jo tvirtą ir švelnią ištikimybę. Daugybei žmonių – garsių ar nežinomų,- bendradarbiavusių su juo šiuos beveik 26 metus; ypatingai tiems, kurie iki paskutinės akimirkos prižiūrėjo popiežių su sūniška meile: monsinjorui Dziwiszui - kunigui Stanisłowui - ištikimam viso gyvenimo pagalbininkui, toms vienuolėms, kurių vardai nepasirodo laikraščiuose, Lenkijai, padovanojusiai Bažnyčiai šį garbingą sūnų, gydytojams, žurnalistams, kurie mums pasakoja vienydamiesi su mūsų jausmais apie šiuos sunkius ir nepakartojamus momentus… Negalima visų išvardinti, bet teisinga bent pareikšti Bažnyčios vaikų bendrą padėką tiems žmonėms, kurie visuomet buvo arti ir ištikimai tarnavo šiam geram tarnui, kurį Viešpats jau pasitiko danguje.
Jonas Paulius II dažnai kartodavo, ypač kai jo paprašydavo patausoti jėgas, šiuos žodžius: ,,Po vieno popiežiaus bus kitas”. Manau, kad toks pasakymas rodė jo suvokimą, kad šiame pasaulyje yra laikinai kaip visi, bet taip pat ir jo įsitikinimą, kad Šventosios Dvasios jis buvo atvestas į šv.Petro sostą ne todėl, kad būtų garbinamas kaip žmogus, o kad dirbtų, idant žmonės garbintų Dievą.
Šiomis dienomis katalikai jau meldžiasi už naują popiežių, kad ir kas jis būtų. Jau mylime jį visa širdimi, nors dar nepažįstame. Ir prašome savo mylimą Joną Paulių II, kad užtartų pas Dievą už savo įpėdinį. Prisimenu šv. Josemarios de Balaguer žodžius: ,,Daugybei istorijos momentų man atrodė labai tinkamas tas apmąstymas apie ištikimybę, kurį man parašei: visą dieną savo širdyje, mintyse ir lūpose turiu vieną žodį - ,,Roma”. Vienas miesto pavadinimas, viena malda, vienybės ryšys visiems katalikams, visiems geros valios žmonėms.