Vieta Katalikų Bažnyčioje

Opus Dei siūloma dvasinė formacija papildo vietinių bažnyčių darbą. Į Opus Dei organizaciją įstoję žmonės ir toliau lieka tikintieji savo vyskupijai.

Vieta Katalikų Bažnyčioje
Opus Dei - Vieta Katalikų Bažnyčioje

Opus Dei buvo įkurta 1928 m., 1941 m. gavo Madrido vyskupo, o 1947-aisiais ir Šventojo Sosto palaiminimą. Nuo 1982 m. organizacija – asmeninė Katalikų Bažnyčios prelatūra.

Vatikano II Susirinkimas įteisino asmeninių prelatūrų instituciją, kad jos galėtų plėtoti įvairią bažnytinę veiklą. Asmeninės prelatūros įeina į Bažnyčios hierarchijos sistemą. Jų nariai – pasauliečiai ir dvasininkai, kurie prelato vadovaujami, vykdo prelatūros misiją.

Opus Dei siekia suteikti formaciją prelatūrai tikintiejiems, kad kiekvienas jų Bažnyčioje ir pasaulyje vykdytų įvairiapusę apaštališką veiklą ir aplinkiniams skleistų visuotinio pašaukimo šventumui siekį.

Apaštališkasis prelatūros narių, kaip ir daugumos kitų pasišventusių katalikų, tikslas – atgaivinti krikščioniškąjį tikėjimą ir su Dievo pagalba prisidėti prie vyskupijų ir vietinių bažnyčių veiklos. Savo darbu jie skatina žmones atsiversti, aktyviau dalyvauti Eucharistijoje, uoliau priimti kitus Sakramentus, skleidžia Evangelijos tiesas nuo tikėjimo nutolusiose veiklos srityse, ragina padėti vargšams, dalyvauja katechezės ir kitose vyskupijų misijose, bendradarbiauja su vyskupijų vadovais.

Apaštališkoji Opus Dei veikla Dievo malonę skleidžia ypatingoje aplinkoje: diegia šventumą darbe ir kasdieniame gyvenime.

Opus Dei vyresnybė skatina visus prelatūros tikinčiuosius vienytis su vyskupijų dvasininkais, kviečia pažinti vyskupijos ir Vyskupų Konferencijos siekius ir ragina juos įgyvendinti atsižvelgiant į savo asmenines, šeimos ir darbo sąlygas.

Kadangi prelatūros misija yra grynai dvasinė, ji nesikiša į pasaulietinį savo tikinčiųjų gyvenimą – šie jį gyvena visiškai laisvai ir patys yra už save atsakingi.

Įstatymai dėl profesinės veiklos bei socialinių ir politinių doktrinų teigia, kad priklausantieji prelatūrai asmenys katalikiško tikėjimo ir papročių atžvilgiu yra tokie pat laisvi kaip ir kiti piliečiai katalikai. Prelatūros vyresnybė yra įsipareigojusi į šias sritis nesikišti netgi patarimais.