Prelato laiškas (2007 m. liepa)

Monsinjoro Chavjero Ečevarijos (Javier Echevarria) laiškas Opus Dei tikintiesiems. Liepos mėnesį Prelatas kviečia apmąstyti paprastą ir pamokantį pirmųjų krikščionių gyvenimą.

Pastoraciniai laiškai

    Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

    Kaip ir praeitais metais, taip ir šiemet, birželio 26 d. įvairiausiuose pasaulio kraštuose buvo švenčiama liturginė Šv. Chosemarijos Eskrivos de Balagero (Josemaria Escriva de Balaguer) šventė. Su kiekviena diena pamaldumas mūsų Tėvui vis stiprėja: nesvarbu nei vietovė, nei kalba, nei rasė ar socialinė padėtis. Susidūrę su dvasiniais ar materialiniais sunkumais, jo pagalbos prašo tūkstančiai žmonių ir semdamiesi įkvėpimo iš jo gyvenimo bei mokymo, siekia gyventi pagal Evangeliją.

    Jo asmenybė yra itin sektinas pavyzdys ir taip bus visados; su Dievo padėjimu daugybė vyrų ir moterų, įgyvendindami kilnius žmogiškus tikslus – kurdami šeimą, dirbdami, bendraudami su kitais – atras kelius, vedančius Švenčiausiosios Trejybės link.

    Viešpats trokšta, kad mes, kurie, sekdami Opus Dei dvasia, stengiamės kasdien siekti šventumo, ištikimai eitume keliais, kuriuos savo nuolankumu dieviškajai valiai pramynė šv. Chosemarija. Šitaip ir daug kitų žmonių, matydami mūsų vidinę kovą – kartais pergalingą, kartais ne, bet vis iš naujo pradedamą su džiaugsmu – ir mūsų padrąsinti, užsidegs leistis šiuo keliu, skatinančiu siekti šventumo darbu ir kasdienių krikščionio pareigų vykdymu (1), kas ir yra Opus Dei.

    Šiandien jums priminsiu kai kuriuos šv. Chosemarijos mokymus, susijusius su pirmaisiais krikščionimis, kurie Evangelijos doktriną perėmė tiesiai iš Apaštalų ar tiesioginių jų sekėjų lūpų. Jie ir jos jam buvo pavyzdys, kaip šiame pasaulyje turime įprasminti savo egzistenciją. Kaip tik vakar minėjome liturginę pirmųjų Romos bažnyčios kankinių dieną; šie Romos vyrai ir moterys Nerono persekiojimo laikais Amžinajame mieste atsidavę liudijo Kristų. Bažnyčia, svarstydama, kokią datą jiems paskirti bažnytiniame kalendoriuje, apsistojo prie birželio 30-osios, po šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmių, siekdama pabrėžti itin glaudų jų ryšį su tais, kurie jiems perdavė Jėzaus Kristaus mokymą.

    Norėdamas paaiškinti Opus Dei misiją, šv. Chosemarija dažnai kalbėdavo apie šiuos pirmuosius mūsų tikėjimo brolius. „Jei reikia pavyzdžio, – sakydavo, – Opus Dei lengviausia suprasti pagalvojus apie pirmųjų krikščionių gyvenimą. Jie buvo itin nuoširdžiai atsidavę krikščioniškajam pašaukimui; rimtai siekė tobulėti, kaip buvo pašaukti paprasto ir didingo Krikšto sakramento. Išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų miestelėnų (2). Panašiai kaip ir jie, – tęsdavo, – Opus Dei tikintieji irgi yra paprasti žmonės; dirba įprastą darbą, gyvena kaip visi  žmonės: piliečiai krikščionys, visa širdimi siekiantys įgyvendinti savo tikėjimą (3).“

    Be to, taip kalbėti mane skatina ir troškimas priminti Popiežiaus mokymą; jis jau kuris laikas per trečiadienio audiencijas kalba apie senuosius Bažnyčios tėvus ir rašytojus. Jo žodžiai gali mums padėti gyventi kaip šie krikščionybės aušros žmonės. Aplinkybės, kuriomis jie skelbė savo tikėjimą, iš esmės nelabai kuo skiriasi nuo mūsiškių.

    Pirmiausia Popiežius iškelia jų optimistinį požiūrį, kupiną tvirto pasikliovimo tikėjimu, su kuriuo jie ėjo į pagonių pasaulį. Remdamiesi Viešpaties mokymu, jie sugebėjo  atskirti, kas jų laikotarpio visuomenės papročiuose yra teigiamo, ir atmetė visa, kas buvo nesuderinama su naująja, Kristaus jiems parodyta, gyvenimo samprata.

    Pavyzdžiui, Popiežius pabrėžia, kad šventasis Justinas – krikščionis pasaulietis, Romos filosofijos mokytojas – remdamasis Šventuoju Raštu, visų pirma parodė „dieviškąją kūrinijos ir atpirkimo misiją, įvykdomą Jėzuje, Logos, tai yra amžinąjį Žodį, amžinąjį Protą, kuriantįjį Protą“. Jis parodo, kad šiam senajam Bažnyčios tėvui kiekvienas žmogus kaip mąstanti būtybė dalyvauja Logose, neša savyje „sėklą“ ir sugeba atskirti tiesą. Šitaip tas pats Logosas, kuris žydams Senajame Testamente buvo apreikštas pranašiška figūra, iš dalies pasirodė ir graikų filosofijoje kaip „tiesos sėklos“. Šventasis Justinas apibendrina, kad krikščionybė yra istorinė ir asmeninė Logoso kaipo tokio išraiška, tad „visa, kas gražu ir sukurta žmogaus, priklauso mums, krikščionims“ (4).

    Daugelyje šalių mes, Dievo vaikai, gyvename neopagoniškoje visuomenėje, tad nedvejokime – mums skirta didinga užduotis ją vėl grąžinti prie Dievo. Kiekvieno ir kiekvienos apaštališka veikla mus turi vesti tuo keliu, kuriuo ėjo mūsų pirmtakai. Tvirtai laikydamiesi katalikiškosios doktrinos ir nusikratę nevisavertiškumo kompleksų turime imtis darbo pačioje visuomenės širdyje, kuriai patys ir priklausom, ir be pasipūtimo ją iš vidaus perdaryti taip, kaip raugas keičia miltus (5), siekdami laikinos ir amžinos žmonių gerovės.

    Tad būkime optimistai ir nešališki. Nors tarp aplinkinių ir regėsime trūkumus ar klaidas, visada su kaupu atsiras ir teigiamo požiūrio. Pasirinkę apaštališkąjį kelią, turime šiuos lobius atrasti ir jais džiaugtis, kad galėtume kitus vesti Tiesos keliu. Remiantis šiais užsibrėžtais siekiais, bus lengviau sielas priartinti prie Dievo. Geriausias mūsų sąjungininkas šioje naujoje visuomenės evangelizacijoje, be tų žmonių Angelo sargo, kaip tik ir yra šis dieviškas pradmuo, kurį visada turi kiekvienas žmogus, nors kartais to ir nežino – ir netgi tie, kurie nuo Dievo labiau nutolę.

    Semkimės įkvėpimo ir suteikime jo kitiems, kurie galbūt netenka drąsos susidūrę su dar daug kur pasitaikančiu moraliniu ir dvasiniu nuosmukiu. Tiek kalbėdamiesi su draugais ir bendradarbiais, tiek platesniuose socialiniuose vandenyse eikime visi kartu su tikėjimo ir proto „sparnais“, kaip nenuilsdamas kartoja Popiežius (6), neatskirdami vieno nuo kito. Šitaip atsispirsime aplinkinių reliatyvizmui, akivaizdžiai tikėjimo stokai ir nepasikliovimui protu.

    Be to, prisimindami ir mylimiausiąjį Joną Paulių II, įgyvendinkime jo patarimą: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atverkite duris Kristui! Įsileiskite Jo ganytojišką galią į valstybes, ekonomines ir politines sąjungas, į plačius kultūros, civilizacijos ir raidos plotus. Nebijokite! Kristus žino, kas yra žmoguje. Tik Jis žino!“ (7). Šį raginimą pirmiausia turime įgyvendinti savyje, įsileisti Viešpatį į savo sielą ir leisti Jam joje viešpatauti; o paskui stengtis, kad Jį įsileistų ir kiti – padėti jiems suprasti, kad Jėzus yra geriausias Draugas.

    Todėl būtinai turime tobulinti savo teologinę formaciją, kiekvienas pagal savo poreikius ir aplinkybes gilintis į viešosios nuomonės temas, susijusias su esminiais Apsireiškimo aspektais.

    Nagrinėdamas Šventųjų tėvų mokymus, Popiežius apsistoja dar prie vieno itin svarbaus ir šiais laikais aktualaus dalyko. Jis pabrėžia didžiausią senovės pagonių tikėjimų klaidą – jie nėjo Dievo išminties sieloje tiestu keliu. „Todėl pagonybė neišvengiamai sulaukė saulėlydžio: tokia buvo logiška pasekmė, nes jų tikėjimas buvo nutolęs nuo žmogiškosios tiesos, apribotas dirbtina ceremonijų, formalumų ir papročių sankaupa“ (8). O štai senieji Bažnyčios tėvai ir rašytojai „pasirinko būties tiesą, o ne papročių mitą“ (9). Popiežius primena Tertuliano žodžius: „Dominus noster Christus veritatem se, non consuetudinem, cognominavit“ (10); Kristus, mūsų Viešpats, sakė, kad Jis yra Tiesa, o ne paprotys. Benediktas XVI pastebi, kad „reikėtų atkreipti dėmesį į terminą „consuetudo“, kurį vartodamas Tertulianas turi omeny pagonių tikėjimą: šiuolaikinėse kalbose jį galima išversti kaip „kultūros mada“, „akimirkos mada“(11).

    Dabar aišku ir tai, kad žmonės be Dievo patiria nesėkmę. Nors ir atrodo, kad kai kuriose vietose laimi reliatyvizmas, iš tikrųjų toks gyvenimo ir mąstymo būdas sugrius kaip kortų namelis, nes nėra įsišaknijęs istorijos vingius pinančio Dievo Kūrėjo ir Apvaizdos tiesoje.

    Mes, krikščionys, esame už visus laisviausi, nes nepasiduodame akimirkos tendencijoms. Bažnyčia trokšta, kad jos vaikai būtų atsakingi ir protingi katalikai, kad visų jų protas ir širdis veiktų ne atskirai, kiekvienas sau, o vieningai ir tvirtai, kad kiekvieną akimirką aiškiai žinotų, ką reikia daryti, ir kad būdami nestiprios asmenybės ar nepaisydami sąžinės nepasiduotų laikinoms tendencijoms ir madoms. Kad „nebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4, 14) (12).

    Laiško pradžioje jums buvau užsiminęs, kad po pasaulį ir toliau plinta pamaldumas šv. Chosemarijai. Vos prieš kelias dienas – ir čia ne vienintelis šių dienų pavyzdys – Kalabrijos Redže buvo atidengtas akmeninis paminklas, kuris primins, kad prieš šešiasdešimt metų pro šį miestą keliavo mūsų Tėvas; o Fiudžyje jo vardu pavadinta gatvė. Šiandien, liepos 1-ąją, Valensijoje šv. Chosemarijai dedikuojama parapijos bažnyčia. Todėl šį laišką datavau būtent čia, nes šiuo metu esu šiame mieste, mylimiausio draugo ir brolio vyskupo mons. Garsijos Gasko (Garcia Gasco) pakviestas dalyvauti liturginėje ceremonijoje. Dėkokite kartu su manimi ir toliau dirbkime, kad ši Dievo dvasia pasiektų vis naujus kraštus ir naujus žmones.

    Su dideliu džiaugsmu jums pranešu, kad nuo birželio 26-osios jūsų broliai ėmė nuolat dirbti Maskvoje, kur steigia Opus Dei centrą Rusijoje. Padėkime jiems savo malda šiomis pirmomis akimirkomis ir visados bei ruoškimės tolesnei plėtrai.

    Perskaitęs visų jūsų laiškus, kuriuose sveikinate su gimtadieniu, susidrovėjau ir apsidžiaugiau.

    Dėkoju kiekvienam ir kiekvienai iš jūsų. Kaip sakydavo mūsų Tėvas, jei abejojate, paklauskite Jo.

    Su meile jus laimina

    jūsų tėvas

                            +Javier

     Valensija, 2007 m. liepos 1 d.

(1) Malda šv. Chosemarijai.

(2) Šv. Chosemarija, „Pokalbiai“, nr. 24.

(3) Ten pat.

(4) Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2007/03/21. Citata iš šv. Justino: „Apologija II“, XIII, 4.

(5) Plg. Mt 13, 33.

(6) Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2007/06/18.

(7) Jonas Paulius II, Homilija pontifikato pradžioje, 1978/10/22.

(8) Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius,  2007/03/21.

(9) Ten pat.

(10) Tertulianas, „Apie mergelių apdarus“, I, 1.

(11) Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius,  2007/03/21.

(12) Šv. Chosemarija, Laiškas 1945/05/06, nr. 35.