Prelato laiškas (2009 m. balandis)

Jei mums reikėtų Dievo meilės įrodymo, Jo Sūnaus mirtis už mus būtų pats aiškiausias ženklas. Tą mums primena Opus Dei Prelatas, šio mėnesio laiške kviečiantis priartėti prie Dievo ir kartu su Juo išgyventi jo Prisikėlimą.

2009-04-10

Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Ateinantį sekmadienį, minint iškilmingą Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę, prasideda Didžioji Savaitė, kurią vainikuos velykiniai mūsų Viešpaties Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas. Mūsų Atpirkėjo Auka, sudabartinama kiekvienų šventųjų Mišių metu, visa savo didybe atsiskleidžia iškilmingose Didžiojo Ketvirtadienio ir Didžiojo Penktadienio liturgijose ir Velyknaktį. Jau dabar uoliai ruoškimės šioms akimirkoms; ieškokime Dievo malonės, kurios taip gausu. Mes turime lydėti Viešpatį su Juo susivieniję.

Pradėdami Didžiąją Savaitę, prisiminkime, kad, pasak šv. Chosemarijos, „visas šiomis dienomis išreiškiamas pamaldumas – tai kelias į Prisikėlimą, kuris, kaip rašo šventasis Paulius, yra mūsų tikėjimo pamatas (plg. 1 Kor 15, 14). Tačiau šio kelio nenueikime per greitai; prisiminkime labai paprastą dalyką, kuris kartais galbūt pasimiršta: negalėsime dalyvauti Viešpaties Prisikėlime, jeigu kartu su Juo neišgyvensime Kančios ir Mirties. Kad Didžiajai Savaitei pasibaigus galėtume dalyvauti kartu su Kristumi jo šlovėje, būtina giliai pajusti Jo auką ir su Juo, mirusiu Kalvarijoje, susivienyti“ [1]. Ar reikliai ir karštai ruošeisi šias penkias Gavėnios savaites? Mums dar liko kelios dienos pasiruošti geriau ir, jei reikia, pasitaisyti!

Šventojo Paulius mokymai labai aiškūs; kviečiu juos apmąstyti ir su atgimusiu uolumu įgyvendinti. Šiais metais, skirtais Tautų Apaštalui, melskime jo pagalbos, kad sekdami jo pavyzdžiu mes, visi krikščionys, įsitikintume, jog susivienyti su Kristumi – o toks yra mūsų didžiausias troškimas – galėsime tik su Juo eidami Kalvarijos keliu. Tą prisimename kiekvieną dieną, kalbėdami „Viešpaties Angelo“ maldos pagaigą: per passionem eius et crucem, ad resurrectionis gloriam perducamur; kad nuolat kartodami Jo besąlygišką atsidavimą, kuris mums iškyla prieš akis Didžiąją Savaitę, dalintumės ir Jo Prisikėlimo šlove.

Benediktas XVI vienoje iš kalbų šventojo Pauliaus metais aiškino, kad Saulius „iš pradžių aršiai persekiojo ir puolė krikščionis, o kelyje į Damaską atsivertęs tapo nukryžiuoto Kristaus sekėju, kuriam Jis virto gyvenimo prasme ir apaštalavimo paskata. Jis savo gyvenimą pašventė sieloms (plg. 2 Kor 12, 15), nors paties gyvenimas toli gražu nebuvo ramus, kupinas apgavysčių ir sunkumų. Po susitikimo su Jėzumi jam išaiškėjo svarbiausioji Kryžiaus reikšmė: jis suprato, kad Jėzus mirė ir prisikėlė visų ir jo labui. Svarbūs abu dalykai: visuotinumas – Jėzus iš tiesų mirė už visus ir subjektyvumas – Jis mirė ir už mane. Taigi su Kryžiumi iškilo besąlygiška ir gailestinga Dievo meilė“ [2].

Prasidedant Didžiajai Savaitei, apsistokime tie šiais žodžiais, nes jais išreikšta Kristaus Aukos esmė. „Jėzų į Kalvariją atvedė Meilė. Ir ant Kryžiaus – pabrėžia mūsų Tėvas, – visi Jo gestai ir žodžiai yra iš meilės - šviesios ir stiprios meilės“ [3]. Pagalvokime apie tai, kad Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, būdamas Dievas, tapo žmogumi, laisva valia prisiimdamas visų padarytų ir tų, kurios bus padarytos per ateinančius amžius, nuodėmių naštą, paaukodamas Kūrėjui neišmatuojamos vertės atpildą už mus. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ [4].

Kaip turime dėkoti mūsų Viešpačiui už begalinę meilę, kurią mums parodė ir rodo iki šiol! Kokie dėkingi turime būti ir Mergelei Marijai, Jo Motinai, kuri savuoju fiat (taip, lot.) prisidėjo prie Atpirkimo! Bet neužmirškime, kad meilė atlyginama meile. Mūsų meilė, kad ir kokia stipri, yra niekas, palyginti su begaline Dievo meile. Tikra tiesa, bet Viešpačiui užtenka ir to trupučio, jei jį aukosimevisiškai; visa kita padarys Jis pats; „nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“ [5].

Taigi per Didžiąją Savaitę dar kartą be galo dosniai pasiryžkime atiduoti save ir savo gyvenimą Dievui į rankas. Taip Velyknaktį giliau išgyvensime krikšto pažadų atnaujinimo prasmę. Dauguma iš mūsų su Kristumi ir Bažnyčia susivienijome dar vaikystėje, nes mūsų tėvai mūsų vardu to siekė, mus krikštydami atgimimo vandeniu. Dabar turime liturginę progą šiuos pažadus sutvirtinti. Atnaujinkime juos su dėkingumu ir džiaugsmu, suvokdami, kokią begalinę dovaną mums suteikė Dievas, siekdami kartu su Kristumi nešti išsigelbėjimą visiems žmonėms. Ar žvelgdami į pasaulio žemėlapį, skaitydami ar klausydamiesi žinių trokštame, kad Jis pasiektų sielas?

„Šventasis Paulius atsisakė savo gyvenimo ir visiškai atsidavė susitaikinimo ir Kryžiaus tarnystei, Kryžiaus, kuris yra visų mūsų išsigelbėjimas. – Tad ir mes turime daryti tą patį, – ragina Romos Pontifikas, – savo jėgas galim atrasti būtent meilės nuolankume, o išmintį – silpnybėje atsisakyti [savęs pačių], kad pasiektume Dievo galią. Visi turime gyventi pagal šią gilią išmintį: gyventi ne dėl savęs, o gyventi tikėjimu Dievą, apie kurį visi galime sakyti: „Jis mane mylėjo ir dėl manęs atsidavė pats“ [6].

Skleiskime šią tiesą visiems aplinkiniams, nors žmogišku požiūriu aplinkybės ir būtų keblios, kad ir ekonominė krizė, kuri vienaip ar kitaip veikia skirtingus kiekvienos šalies socialinius sluoksnius. Visomis turimomis kilniomis žmogiškomis išgalėmisįveikti sunkumus ir padėti žmonėms, visais atvejais atraskime Dievo Apvaizdą.

Paklauskim savęs: kaip aš vertinu man nepatinkančius ar erzinančius dalykus? Ar stengiuosi pasitaisyti ir kiekvieną poelgį iškelti iki antgamtinio lygmens? Po akimirkos dvejonių – suprantama, nes esame žmonės – greitai ir ryžtingai atsakykime: „Viešpatie, tu to nori?.. Tada ir aš noriu!“ [7].

Tačiau nepamirškime, kad po Kryžiaus buvo Prisikėlimas ir šlovingas Įžengimas į Dangų. Viešpats mus kviečia kartu su Juo džiaugtis pergale, kuri visada pasiekiama išsižadėjus savęs. Kristaus Mirtis Kalvarijoje nebuvo paskutinis žodis; paskutinis žodis yra Jo kūno ir sielos šlovinimas Dievo Tėvo garbei [8]. Šventasis Paulius laiške Korintiečiams mokė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (...), jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ [9]. Tvirtai įsitikinę šia tiesa, kaip ir turi būti įsitikinęs kiekvienas krikščionis, šv. Augustinas rašė: „Tikėti, kad Kristus mirė, nėra didis dalykas. Tuo tiki ir pagonys, ir žydai, ir visi iškrypėliai. Visi tiki, kad Kristus mirė. Krikščionių tikėjimas yra tikėjimas Kristaus Prisikėlimu. Labiausiai turime tikėti, kad Kristus prisikėlė“ [10].

„Viešpaties mirtis, – sako Benediktas XVI, – įrodo, kokia begaline meile Jis mus mylėjo iki už mus pasiaukodamas; bet tik Jo Prisikėlimas yra tikrasis įrodymas, kad Jo žodžiai – tiesa, tinkanti ir mums, ir visų laikų žmonėms (...). Svarbu sutvirtinti šią pamatinę mūsų tikėjimo tiesą, tikėjimo, kurio istorinė tiesa yra išsamiai dokumentuota, nors šiandien, kaip ir praeityje, netrūksta tokių, kurie visaip ja abejoja ar netgi neigia. Susilpnėjęs tikėjimas Jėzaus prisikėlimu susilpnina ir tikinčiųjų liudijimą“ [11].

Žmogiškos kančios ir pati mirtis tik neatsietos nuo tikėjimo Dievo Sūnumi įgauna tikrąją prasmę. Mielai jums primenu mūsų Tėvo raginimą: „Puoselėkite antgamtišką tikėjimą, žinokite, kad nuversime kalnus, kad prikelsime mirusiuosius, kad suteiksime balsą tiems, kurie nemoka kalbėti... Ir darbingumą luošam kūnui! Tą žinoti ir tuo tikėti, neabejoti Viešpačiu kiekvieną akimirką nėra fanatizmas: toks yra tikėjimas prisikėlusiu Kristumi, be kurio Prisikėlimoinanis est et fides vestra (1 Kor 14, 15), tuščias mūsų tikėjimas“ [12]. Nes „Kryžiaus teologija nėra vien teorija, o krikščioniško gyvenimo realybė (...). Krikščionybė nėra patogus kelias, greičiau daug pastangų reikalaujantis kopimas, bet nušviestas Kristaus šviesos ir iš Jo gimstančios didžios vilties (...). Tik per kančią pažinsime gyvenimo gelmę, grožį ir didelę viltį, kilusią iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus“ [13].

Todėl tikintysis, laisva valia susivienijęs su Jėzumi Kristumi velykinėje paslaptyje, dalyvauja Kristaus misijoje ir kartu su Juo siekia – taip pat materialiajame pasaulyje – visiškos Viešpaties pergalės prieš velnią, nuodėmę ir mirtį. „Toks buvo didis krikščionių perversmas: paversti skausmą vaisinga kančia, blogį – gėriu. Atėmėme iš velnio jo ginklą... ir su juo užkariaujame amžinybę“ [14].

Šios doktrinos šviesa kiekvieną dieną mums padės giliau išgyventi Velykas artimai susivienijus su Viešpačiu. Kasdien vadovaukimės patarimu, kurį davė šv. Chosemarija, kartą paklaustas, kaip geriau išpažinti Jėzų Didžiąją Savaitę: „Perskaityk Viešpaties Kančią ir ją apmąstyk, tarsi pats joje dalyvautum. Galvok, kad viskas vyksta dabar, o ne prieš du tūkstančius metų – tą mus ragina daryti ir šventasis Paulius:Iesus Christus heri et hodie, ipse et in saecula(Hbr 13, 8). Viešpats yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Įsimaišyk tarp mokinių, tarp Viešpaties draugų ir net tarp priešų, ir pažiūrėk, kas bus. Išgyvenk protu ir širdimi, ką būtum išgyvenęs matydamas, kaip su Juo elgiamasi. Taip puikiai gyvensite Didžiąją Savaitę“ [15]. Drįsiu pridurti: pasistenk nepalikti Jo vieno; kad pavyktų, prašyk Marijos pagalbos.

Kovo pabaigoje nuvykau į Bilbao, kur vyskupo buvau pakviestas suvažiavime apie katalikus ir viešąjį gyvenimą skaityti konferenciją. Pasinaudojęs proga nuvažiavau ir į Pamploną bei Saragosą. Pastarajame mieste pasimeldžiau Pilaro Mergelei, taip glaudžiai susijusiai su pirmosiomis evangelizacijos akimirkomis Ispanijoje. Prisimindamas ilgas šv. Chosemarijos maldų valandas Saragosos bazilikoje, meldžiausi su jumis visais mūsų Motinai už Popiežių ir jo intencijas, už visuotinę Bažnyčią ir už šią Bažnyčios dalelytę, Opus Dei.

Kartu susivieniję maldoje ir toliau melskimės Viešpačiui. Ateinančios savaitės mums tam suteiks ne vieną progą. Balandžio 16 d. Popiežius švenčia savo gimtadienį, o 19 d. sukanka ketveri metai nuo tos dienos, kai jis buvo išrinktas į šventojo Petro Sostą: šios datos yra puiki proga dar labiau susivienyti su jo Asmeniu ir intencijomis. O jau kitą dieną, balandžio 20 d., sueis 15 metų, kai buvau paskelbtas Opus Dei Prelatu; melskitės už mane, nes man jūsų malda būtina. 23 d. sukanka dar vieneri mūsų Tėvo Sutvirtinimo ir pirmosios Komunijos metai. O mėnesio pabaigoje, 29 d., minima liturginė šventosios Kotrynos Sienietės šventė; ji be galo mylėjo Bažnyčią, buvo Romos Popiežiaus užtarėja ir Opus Dei tarpininkė savo apaštalavimu žiniasklaidoje. Mane užplūsta džiaugsmas, pagalvojus apie maldas, kurios šiomis šventėmis nuo žemės kils į dangų.

Su meile jus laimina

Jūsų Tėvas

+Javier

Roma, 2009 m. balandžio 1 d.

[1] Šv. Chosemarija, Es Cristo que pasa, nr. 95.

[2] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2008/10/29.

[3] Šv. Chosemarija, Via Crucis, XI stotis.

[4] Jn 3, 16-17.

[5] Rom 5, 5.

[6] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2008/10/29.

[7] Šv. Chosemarija, Camino, nr. 762.

[8] Plg. Fil 2, 5-11.