Prelato laiškas (2009 m. lapkritis)

Kunigų metai primena visiems krikščionims, kad jie savo gyvenimu turi priartinti Jėzų Kristų kitiems. Tokia yra pagrindinė Opus Dei Prelato ganytojiško laiško tema.

Pastoraciniai laiškai

  Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Prasidėjus Kunigų metų lapkričio mėnesiui, džiaugiuosi, kad jį ženklina dvi liturginės šventės, pabrėžiančios kunigišką Dievo Tautos prigimtį: Visų Šventųjų ir Kristaus Karaliaus šventės. Per pirmąją, kurią švenčiame šiandien, atsiskleidžia Kristaus kunigystė Jo nariuose, krikščionyse; antroji, lapkričio 22 d., liudija, kad mūsų Galva, Jėzus Kristus, yra amžinasis Kunigas ir visatos Karalius [1], kuris savo šlovingu atėjimu Paskutinio teismo dieną vėl užims savo Karalystę ir ją perduos Dievui Tėvui [2].

Abi šventės kviečia pamąstyti apie krikščioniško pašaukimo orumą. Šventasis Petras Pirmajame laiške mums, pakrikštytiesiems, sako: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ [3]. Apaštalų kunigaikštis sako, kad Dievas, Šventosios Dvasios malone mus pavertęs savo vaikais, įtraukė į naująją Dievo Tautą – Bažnyčią – kuriai priklausome ne kūniškos įpėdinystės keliu, o per susivienijimą su Jėzumi Kristumi. Būdami taip neįtikėtinai išrinkti, dovanai ir nepelnytai – dalyvaujam Kristaus kunigystėje! – esame kviečiami skelbti dieviškų stebuklų pavyzdžiu, žodžiu ir darbais.

Gėrėkimės Dievo Tėvo gerumu ir Jam dėkokime. Jis ne vien pasiuntė į pasaulį savo Sūnų mūsų išganyti, bet ir panoro, kad Atpirkimas pasiektų visus žmones iki paskutinės dienos, į pagalbą pasitelkdamas Bažnyčią, kuri yra Kristaus Kūnas bei atpirkėjiškas Viešpaties buvimas erdvėje ir laike. Šventasis Augustinas sakė, kad „taip, kaip visus [pakrikštytuosius] vadinam krikščionimis, taip visus vadinam ir kunigais, nes jie yra vienintelio Kunigo nariai“ [4]. Mūsų Tėvas giliai apmąstė šią didžią dovaną ir ragino visus sekti Kristaus jausmais [5]; todėl turime galvoti: kaip stengiuosi perimti šį lobį?

Visuotinis pašaukimas į šventumą ir apaštalavimą įsišaknijęs Krikšte. Bendroji kunigystė yra aukščiau tarnaujamosios kunigystės, kuri tarnauja pirmajai. Be atgimimo per Krikštą nebūtų šventų kunigų, nes šis sakramentas atveria duris visiems kitiems; o be tarnaujamosios kunigystės, per kurią Bažnyčia žmonėms skelbia Kristaus doktriną, per sakramentus juos įtraukia į savo gyvenimą – ypač per Eucharistiją – ir veda į Dangų, negalėtume eiti šventumo keliu. „Bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“ [6].

Šventasis Arso klebonas vaizdžiai apibūdino tarnaujamosios kunigystės svarbą. Kai kurias šventojomintis savo laiške Kunigų metų proga pamini Benediktas XVI: „Be kunigo, – teigė jis, – mūsų Viešpaties mirtis ir kančia būtų nieko vertos. Kunigas tęsia žemėje atpirkimo misiją... Ko būtų verti namai, pilni aukso, jei niekas mums neatidarytų durų? Kunigas turi raktus nuo Dangaus turtų: tai jis atidaro duris, jis yra gerojo Dievo reikalų tvarkytojas, Jo turtų tvarkytojas... Kunigas yra kunigas ne pats sau, o jums“ [7]. Kaip kasdien meldžiamės, įkvėpti tikrojo tikėjimo, kad netrūktų šventų kunigų? Ar, būdami krikščionys, meldžiame javų laukų Savininką, kad į savo lauką pasiųstų tiek darbininkų, jog jų užtektų patenkinti gausioms viso pasaulio reikmėms?

Bet grįžkime prie šios dienos liturgijos, kuri pabrėžia Dievo Tautos kunigystę. Vienoje įspūdingoje Apreiškimo vizijoje mums rodoma „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakelėmis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ [8] Ši žmonių minia, stovinti priešais Šventąją Dvasią ir ją garbinanti, susivienijusi su angelais, yra šventieji: vieni žinomi, dauguma nežinomi. Matome Dievo Tautą paskutiniu etapu, kuris „apima Senojo Testamento šventuosius nuo teisingojo Abelio iki ištikimojo patriarcho Abraomo, Naujojo Testamento šventuosius, daugybę ankstyvosios krikščionybės kankinių ir vėlesnių amžių palaimintųjų bei šventųjų, iki mūsų laikų Kristaus liudytojų. Visus juos vienija noras savo gyvenimu įkūnyti Evangeliją, visi jie raginami amžinosios Dievo Tautos įkvėpėjos Šventosios Dvasios“ [9].

Tiek tarnaujančioji, tiek bendroji kunigystė reikalinga žmonėms vesti šventumo keliu. Pašventinti kunigai, susivieniję su Kristumi, Bažnyčios Galva, skelbia Dievo Žodį, teikia sakramentus ir, būdami ganytojai, veda tikinčiuosius amžinojo gyvenimo link, kaip regimi Vyriausiojo ir Amžinojo Kunigo įrankiai. Bet ir tikintieji pasauliečiai, pašaukti bendrosios kunigystės, savaip dalyvauja šioje trejopoje Kristaus Kunigo misijoje. Šv. Chosemarija aiškino, kad visi krikščionys be išimties „esame paskirti būti kunigais savo pačių egzistencija, atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Pt 2,5), kad kiekvieną savo darbą atliktume vedami paklusnumo Dievo valiai dvasios, tęsdami Dievo-Žmogaus misiją“ [10].

Nereikia jokio ypatingo Bažnyčios pavedimo, kad jaustume poreikį dalyvauti atpirkėjiškoje misijoje. „Apaštalas yra krikščionis, kuris jaučiasi įaugęs į Kristų, su Juo susivienijęs per Krikštą; Sutvirtinimo įgaliotas dalyvauti Kristaus kunigystėje, kuri, būdama visiškai kitokia nei tarnaujamoji kunigystė, įgalina tapti Bažnyčios tarnu ir savo žodžiu, pavyzdžiu, malda bei atgaila padėti žmonėms eiti Dievo link“ [11]. Dažnai pamąstykime, ką reiškia ši krikščionio padėtis, nes turime nešti žmonijai Kristų, o Kristui – žmoniją.

Kunigų metais turime melstis ne tik už kunigų, bet ir už visos krikščionių tautos šventumą. Jei yra šeimų, kurios savo vaikus auklėja Dievo meile savo krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu; jei yra vyrų ir moterų, kurie rimtai ieško Jėzaus Kristaus kasdienio gyvenimo aplinkybėse, bus daug jaunų žmonių, kurie jausis Viešpaties pašaukti tarnaujamajai kunigystei. Šiais mėnesiais mes turime naują progą dar labiau įsisąmoninti visuotinį pašaukimą į šventumą ir apaštalavimą bei stengtis ištikimai ir ryžtingai sekti šiuo pašaukimu, nesileisdami užvaldomi nuotaikų. Kaip ir iki kiek mus paveikia nuovargis, sunkumai, nesėkmės? Ar lengvai prarandame vidinę ramybę ir neieškome prieglobsčio pas Dievą? Ar manome, kad Kryžius yra Bažnyčios pamatas ir karūna?

Šv. Chosemarija buvo apdovanotas ypatinga dieviška šviesa mokyti laikinais darbais tarnauti Dievo Karalystėje žemėje. Tą pačią dieną, kurią jis paliko mūsų pasaulį, priminė grupei moterų, Opus Dei tikinčiųjų, kad jos irgi – kaip visi krikščionys – turi kunigišką sielą.  Daugelį metų prieš tai rašė: „Kad ir ką darytume, tiek kunigai, tiek pasauliečiai visada turime turėti tikrą kunigo sielą ir grynai pasaulietišką mąstymą, kad suprastume ir patys gyventume ta laisve, kuria džiaugiamės Bažnyčioje ir laikinuose dalykuose, būdami kartu ir Dievo namiškiai (plg. Ef 2, 19), ir žmonių miesto gyventojai“ [12].

Kunigystės dvasia pakrikštytuosius skatina – pabrėžiu – išgyventi tuos pačius jausmus kaip Kristus, troškimą kiekvieną dieną su Juo susivienyti Šventosiose Mišiose ir per visą dieną. Kunigystės dvasia įkvepia ugdyti šventą užsidegimą tarnauti, su nuoširdžiu ir tvirtuatsidavimu siekti dvasinės ir materialinės mūsų artimųjų gerovės; įkvepia ugdyti rimtą norą išganyti sielas, karštai trokštant tapti Kristaus atpirkimo pagalbininkais, susivienijusiais su Švenčiausiąja Mergele ir ištikimais Romos Pontifikui. Ji įkvepia uoliai atgailauti už nuodėmes, kiekvienam už savo ir kartu už visų žmonių... Žodžiu, įkvepia mylėti Dievą ir artimą, niekada neatsisakyti Bažnyčios ir sielų tarnystės. Visa tai apibendrino Šv. Chosemarija: „Su šia kunigystės dvasia, kurios Viešpaties prašau jums visiems, turite stengtis, kad per kasdienius darbus visas jūsų gyvenimas virstų nuolatiniu Dievo šlovinimu: nuolatine malda ir pasitaisymu, malda ir auka už visą žmoniją. Ir visa tai – visišku ir ištikimu susivienijimu Su Jėzumi Kristumi Šventojoje Altoriaus Aukoje“ [13].

Šventųjų Mišių metu mūsų darbai įgauna amžinybės vertę. Šiomis akimirkomis krikščionis itin aiškiai ir sąmoningai suvokia savo pareigą kartu su Jėzumi šventinti žmogišką kasdienybę, tam aukoti savo gyvenimą ir visą veiklą. „Altare Dei est cor nostrum“ [14] – , sakė Grigalius Didysis; Dievo altorius yra mūsų širdis. Turime „tarnauti ne tik prie altoriaus, bet ir visame pasaulyje, kuris yra mūsų altorius. Visi žmonijos darbai atliekami tarsi prie altoriaus, o kiekvienas iš jūsų šioje kontempliatyvių sielų vienybėje, savo dienoje, savaip laiko savo mišias, kurios trunka visą parą, laukdamas kitų mišių, kurios irgi truks visą parą, ir taip – iki gyvenimo pabaigos“ [15].

Be to, liudydami savo dalyvavimą pranašiškoje Jėzaus Kristaus veikloje, visi tikintieji turi stengtis kitiems skleisti Dievo mokymą. Žinoma, yra daugybė būdų dalyvauti Bažnyčios evangelizacijos misijoje; šiaip ar taip, kiekvienos apaštališkos veiklos pamatas yra Jėzaus įpareigojimas visiems krikščionims: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones, (...) mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ [16].

Lygiai taip pat dalyvavimas tikrojoje Kristaus tarnystėje krikščionis skatina pašvęsti žemiškus dalykus; pasauliečiams rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [17], veikiant tarsi raugas ir apaštalaujant pasaulyje [18], iškelti Kristų virš visų savo darbų. „Bendroji kunigystė, kurią gavome per Krikštą, – aiškino tėvas Alvaro, sekdamas Šv. Chosemarijos mokymu, – yra karališka, didinga (plg. 1 Pt 2, 9), nes paaukodami Dievui visą save, savo turtą, savo žmogiškus kilnius darbus, atliktus pagal Dievo valią, esame Kristaus karalystė ir karaliaujame su Juo“ [19].

Vykdydamas Dievo jam patikėtą misiją, Šv. Chosemarija mokė, kad Opus Dei dvasiai esminis Kristaus kunigystės bruožas tiek įšventintų kunigų, tiek pasauliečių, yra pasaulietinis mąstymas, būdingas pasaulietiniam būdui ir gyvenimui pasaulyje. Šitaip kunigai ir pasauliečiai išvien vykdo vienintelę Bažnyčios misiją, kiekvienas pagal gautas Dievo dovanas, gerbdami kiekvieno gyvenimo aplinkybes.Pasauliečiai vykdo savo misiją laikinojo pasaulio širdyje, stengdamiesi įkvėpti Kristaus dvasią. Kunigai tarnauja kitiems skelbdami Dievo Žodį ir teikdami sakramentus. Kaip rašo Šv. Chosemarija, „taip dvasininkai neužgožia pasauliečių, o pasauliečiai – dvasininkų; tegu nebūna dvasininkų, kurie norėtų kištis į pasauliečių reikalus, ir pasauliečių, kurie kištųsi į dvasininkų reikalus“ [20].

Lapkričio 28 d. sukanka dar vienos Opus Dei paskelbimo asmenine prelatūra metinės. Dėkokime Dievui ir stenkimės skleisti gilią teologinę ir dvasinę glaudaus Opus Dei kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimo prasmę, dalyvaudami Bažnyčios misijoje ir ypačliudydami savo misiją nuosekliu krikščionišku gyvenimu. „Kiekvienas, – kaip sako Apaštalas, – tepasilieka toks, koks buvo pašauktas“ [21]: turime būtikunigai arba pasauliečiai iki galo atsidavę. Šitaip veiksmingai tarnausime Bažnyčiai, kaip visada stengiamės tarnauti; dabar dar labiau, nes daug kas painioja supasaulietinimą – kuris stengiasi išstumti Dievą iš pasaulietinio gyvenimo – su pasaulietiškumu; ir ugdysime sveiką pasaulietišką dvasią, apie kurią ne kartą užsiminė Romos Pontifikas [22].

Po kelių dienų, lapkričio 7 d., įšventinsiu į diakonus 32 Opus Dei tikinčiuosius. Melskime Viešpatį, kad jie būtų geri ir šventi Jo tarnai. Ir toliau melskimės už Romos Popiežių ir Jo intencijas, už jo pagalbininkus, už kunigus ir diakonus, už būsimus viso pasaulio kunigus. Taip pat paminėsime dieną, kurią prie mūsų Tėvo prisilietė Mergelė, kai šis rado Rialpo „rožę“: melskime mūsų Švenčiausiąją Motiną, kad Ji mums gautų Dievo kvepiančią ištikimybės „rožę“. Taip pat tikimės pagalbos iš visų, gyvenusių prieš mus. Šiomis savaitėmis savo malda stiprinkime vienybę su Triumfuojančia, Kenčiančia ir Keliaujančia Bažnyčia.

Su meile jus laimina

Jūsų Tėvas

+ Javier

 

Roma, 2009 m. lapkričio 1 d.

 

[1] Romėnų mišiolas, Mūsų Viešpaties Jėzas Kristaus, Visatos Karaliaus šventė, Įžanga.

[2] Plg. 1 Kor 15, 24.

 [3] 1 Pt 2, 9-10.

[4] Šv. Augustinas, Dievo miestas XX, 10 (CCL 48, 720).

[5] Plg. Fil 2, 5.

[6] Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, nr. 10.

[7] Šv. Jonas Vianėjus; cituotas Benedikto XVI laiške kunigams, 2009/06/16.

[8] Apr 7, 9-10

[9] Benediktas XVI, Homilija Visų Šventųjų šventės proga, 2006/11/01.

[10] Šv. Chosemarija, Es Cristo que pasa, n. 96.

[11] Ten pat., n. 120.

[12] Šv. Chosemarija, Carta 2-II-1945, n. 1.

[13] Šv. Chosemarija, Carta 28-III-1955, n. 4.

[14] Šv. Grigalius Didysis, Moralia 25, 7, 15 (PL 76, 328).

[15] Šv. Chosemarija, Notas de una meditación, 19-III-1968.

[16] Mt 28, 19-20.

[17] Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, nr. 31.

[18] Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Apostolicam actuositatem, nr. 2.

[19] Mons. Alvaro del Portillo, Carta pastoral, 9-I-1993, n. 11.

[20] Šv. Chosemarija, Carta 19-III-1954, n. 21.

[21] 1 Kor 7, 20.

[22] Plg. Benediktas XVI, Kreipimaisi į tikinčiuosius 2006/05/18 ir 2007/06/11.