Prelato laiškas (2009 m. spalis)

Prelatas aptaria šventumo galią turinčią darbo vertę ir pasaulinės krizės metu savo laiške kviečia „gryninti tikėjimą, puoselėti viltį ir skleisti meilę“.

2009-10-25

Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Rytoj, spalio 2 d., dėkosime Viešpačiui dar už vieną Opus Dei įkūrimo sukaktį; o po keturių dienų, spalio 6 d. – septintosios mūsų Įkūrėjo kanonizacijos metinės. Šių švenčių proga mums praverstų apmąstyti tą antgamtišką mūsų Įkūrėjo intuiciją, kaip ją pavadino Jonas Paulius II [1]: šventumo galią turinčią kasdienio darbo vertę, būtinybę kasdienybės įvykiuose įžvelgti ir stiprinti amžiną sąjungą su Viešpačiu, kurią Jis trokšta užmegzti su kiekviena ir kiekvienu iš mūsų. Visai suprantama, kodėl mūsų Tėvas „pakvaišdavo iš meilės“ įsigilinęs į žodžius, kuriuos Dievas perduoda per pranašą: „meus est tu“ [2].

Žinom, kad darbas, ši universali būtinybė, neatsiejama nuo žmonių egzistencijos, yra būdas patenkinti asmeninius ir šeimos poreikius, ryšys, siejantis su kitais žmonėmis, proga tobulėti. „Krikščioniui šios perspektyvos yra platesnės ir gilesnės, nes savo darbu tu dalyvauji Dievo kūrime, o Dievas, sukūręs žmogų, jį palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pr 1, 28). Kristus pats dirbo, tad dar ir todėl darbas mums atsiskleidžia kaip atpirkta ir atpirkėjiška realybė: žmogus ne tik gyvena darbo aplinkoje; darbas yra ir būdas bei kelias siekti šventumo, tikrovė, kurią reikia pašvęsti ir kuri mus paverčia šventais“ [3].

Per mūsų Įkūrėjo kanonizacijos iškilmes šį mokymą gyvai išreiškė Jonas Paulius II, kalbėdamas apie žmogaus sukūrimą: „Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų“[4]. „Pradžios knyga mums primena, – sakė Šventasis Tėvas, – (...) jog Kūrėjas patikėjo žemę žmogui, kad šis ją dirbtų ir puoselėtų. Tikintieji savo įvairia veikla prisideda prie šio universalaus dieviškojo sumanymo. Darbas ir visokia kita veikla, atlikta su Dievo padėjimu, virsta kasdienybės šventumo keliu“ [5].

Jau ir beatifikacijos ceremonijoje 1992 m. gegužės 17 d. Popiežius tvirtino, kad šv. Chosemarija „nenuilsdamas skelbė visuotinį kvietimą į šventumą ir apaštalavimą. Kristus, – pridūrė Romos Pontifikas, – visus ragina eiti šventumo keliu kasdieniame gyvenime; taigi darbas yra asmeninis kelias į šventumą ir apaštalavimą, gyvenant vienybėje su Jėzumi Kristumi, nes Dievo Sūnus, tapęs Kūnu, tam tikra prasme susivienijo su visa žmogaus kasdienybe ir su visu pasauliu“ [6].

Dar kartą pabrėžti šią Opus Dei dvasios esmę nėra nereikalinga, nes visada galime dar labiau įsigilinti į jos neišsenkamą dvasinį turtą ir dar ištikimiau ją įgyvendinti, pasikliaudami Dievo pagalba ir mūsų Tėvo padėjimu. Kaip dažnai tvirtindavo šv. Chosemarija, kol bus vyrų ir moterų, dirbančių profesinį darbą, tol bus žmonių, kurie, šios dvasios pastūmėti, savo draugams ir bendradarbiams rodys, kad galima pasiekti krikščionišką tobulybę ir šventumą per savo profesiją, jei veiksi išvien su Dievu, tobulinsi pasaulį bei drauge su Kristumi skleisi atpirkėjišką veiklą.

Paklausykime šv. Chosemarijos: „Mes esam žmonės iš gatvės, paprasti krikščionys, plaukiantys visuomenės srove, o Viešpats nori, kad būtume šventi ir apaštalautume būtent savo profesiniame darbe, tai yra taptume šventi dirbdami, kad paverstume tą darbą šventu ir padėtume per darbą eiti šventumo keliu kitiems. Žinokite, kad tokioje aplinkoje jūsų laukia Dievas, rūpestingas Tėvas, Draugas; pagalvokite, kad savo profesiniu darbu, atliktu atsakingai, ne tik save išlaikote, bet ir tiesiogiai paremiate visuomenės vystymąsi, palengvinate kitų naštą ir prisidedate prie daugybės paramos darbų – vietinės ir visuotinės reikšmės – žmonių ir skurdesnių tautų labui“ [7]. Turime daugiau galvoti apie aplinkinius: ar tinkamai veikiam? Ar jie pabudina mūsų stiprų troškimą apaštalauti? Profesinis darbas ir jo metu užmegzti santykiai yra privilegijuota dirva bendrajai kunigystei, kurią gavom per Krikštą. Tą ypač prisiminkime šiais Kunigų metais.

Šie mūsų Tėvo žodžiai ypač svarbūs dabartiniais laikais, paženklintais gilios ekonominės ir darbo krizės, kurios pasekmes jaučia daugelis šalių. Kartu jie mums primena, kad darbas visomis savo apraiškomis yra įrankis. Todėl jis mus moko ir kad „žemiškos gėrybės nėra blogis; jos tampa nedoros tada, kai žmogus jas paverčia stabais ir prieš tuos stabus klaupiasi. Gėrybės tampa kilnios, kai jas paverčiam įrankiais kurti gėriui, krikščioniškai skleisdami teisingumą ir meilę. Negalime vaikytis finansinio gėrio tarsi ieškodami lobio; mūsų lobis yra čia (...); jis yra Kristus, ir į Jį turi būti nukreipta visa mūsų meilė, nes „kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21) [8].

Jei savo profesinį darbą laikytume savitiksliu, ne priemone siekti galutinio žmogiškos egzistencijos tikslo – vienybės su Dievu, o Jame ir su visais žmonėmis – jo prigimtis sumenktų ir netektų didžiausios vertės. Jis virstų uždara netranscendentalia veikla, kurioje žmogus netruktų užimti Dievo vietos. Šitaip atliktas darbas negalėtų būti ir kelias išvien su Kristumi vykdyti Jo atpirkėjiškos veiklos, kurią jis pradėjo dirbdamas dailide Nazarete ir užbaigė ant Kryžiaus, atiduodamas savo gyvybę už žmonijos atpirkimą.

Šias mintis enciklikoje „Caritas in veritate“, kalbėdamas apie visuomeninį Bažnyčios mokymą pasaulio globalizacijos kontekste, neseniai dėstė Benediktas XVI. Teigdamas, jog dabartinėmis aplinkybėmis „didžiausia vertybė, kurią reikia ginti ir vertinti, yra žmogus kaip toks“ [9], Popiežius pabrėžia, kad – kaip skelbė ir Vatikano II Susirinkimas – „žmogus yra viso ekonominio ir socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas“[10]. Šitaip visų diskusijų centru paversdamas šiuolaikinį žmogų, sukurtąpagal Dievo paveikslą ir Kristaus iškeltą iki kilnaus ryšio su Dievu, Šventasis Tėvas ryžtingai atmeta determinizmą, užvaldžiusį daugelį politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo sampratų.

Kartu Popiežius iškelia ir transformuojančią jėgą visuomenės, kurioje praktikuojama teisingai įsisąmoninta laisvė, tai yra laisvė, giliai suleidusi šaknis į tiesą. Kalbėdamas apie tautų raidą, jis teigia: „Iš tiesų vien institucijų neužtenka, nes visapusiška žmogaus raida pirmiausia yra pašaukimas, vadinasi, visi turi laisva valia ir vieningai prisiimti atsakomybę. Toks vystymasis reikalauja dar ir transcendentalaus žmogaus požiūrio, jam reikia Dievo: be Jo raida arba sustoja, arba pakliūna vien į žmogiškas rankas, pasiduoda savigalbos tuštybei ir galiausiai skatina antižmogišką vystymąsi“ [11].

Šiuo krizės laikotarpiu, kai jos pasekmes tiesiogiai jaučia šitiek žmonių, kyla dvigubas pavojus: viena vertus, naiviai tikėtis, kad visas bėdas panaikins formalūs sprendimai, ir, antra vertus, pasiduoti nevilčiai ir nuleisti rankas, tarsi viskas būtų neišvengiama ekonomikos dėsnių, nuo kurių neišsisuksi, pasekmė.

Tiek vienas, tiek kitas požiūris yra neteisingas ir pavojingas. Tikintysis ar tikinčioji, naudodamiesi šia padėtimi, turi tobulinti savo dorybes, uoliai puoselėti neprisirišimo prie žemiškų gėrybių dvasią, intencijų grynumą, atsisakyti paviršutiniškų gėrybių ir daug kitų dalykų. Kita vertus, turime žinoti, kad kiekvieną akimirką esame Dievo, mūsų Tėvo, rankose; o jei Dieviškoji Apvaizda leidžia šiuos sunkumus, tai tam, kad atskirtume gėrį nuo blogio: Dievas rašo tiesiai net kreivose eilutėse. Gyvename laiku, tinkamu išgryninti tikėjimui, puoselėti vilčiai ir skleisti meilei; ir atlikti savo darbą – kad ir koks jis būtų – su profesiniu užsidegimu, siūlant visokeriopą pagalbą, kad visuomenėje įsigalėtų tikras atsakomybės ir vieningumo jausmas. Ar meldžiamės, kad išsispręstų opi nedarbo problema?

Kita vertus, sunkios aplinkybės atveria paslėptus kiekvieno žmogaus vidaus išteklius. Vienas iš esminių naujosios enciklikos patarimų yra kvietimas išgryninti griežto teisingumo ir meilės ryšį, kartu neužmirštant laikytis šių dviejų dorybių. Didis šio laikotarpio iššūkis, teigia Romos Popiežius, „yra sugebėti parodyti tiek idėjomis, tiek elgesiu, kad ne tik negali užsimiršti ar sumenkti tradiciniai socialinės etikos principai – skaidrumas, dora ir atsakomybė, bet ir kasdienėje ekonominėje veikloje, prekybiniuose santykiuose gali ir turi atsirasti vietos dosnumui ir sąmoningo dovanojimo principams. Toks yra šio laikotarpio reikalavimas ne tik žmogui, bet ir pačiam ekonominiam mąstymui“ [12].

Atmintyje iškyla vienas šv. Chosemarijos mokymas, kurį jis skelbė savo raštuose ir susitikimuose su įvairiausiais žmonėmis. Vienoje homilijoje į skirtingus žmones, kurie jo klausėsi, jis kreipėsi žodžiais: „Žinokite, kad vedami vien tik teisingumo, niekada nerasite išeities iš didžiųjų žmonijos problemų. Kai vykdomas sausas teisingumas, nenustebkite, kad žmonės liks įskaudinti: žmogaus, kuris yra Dievo sūnus, orumas, prašo daug daugiau. Išvien su teisingumu ir šalia jo turi eiti meilė, nes ji viską sušvelnina ir sudievina: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16). Mus turi visada įkvėpti Dievo Meilė, kuri padeda lengviau pamilti artimą, išgrynina ir sutaurina žemišką meilę“ [13]. Kita proga, paklaustas, kokią dorybę turėtų puoselėti verslininkas, šv. Chosemarija atsako: „Meilę, nes vien su teisingumu toli nenueisi (...). Visada elkis su žmonėmis teisingai ir šiek tiek klausyk širdies (...). Kiek gali, savo darbu padėk kitiems. Ir kartu su teisingumu skleisk meilę. Vienas teisingumas yra sausas; lieka užpildyti daug tuščių spragų“ [14].

Didelis atsidavimas teisingumui, visada lydimam meilės, kartu su kiekvieno profesiniu pasirengimu yra krikščionio ginklas, kuriuo jis gali padėti veiksmingai spręsti visuomenės problemas. „Turite antgamtiškai daryti tą, ką darote savaime, – patarė šv. Chosemarija, – o paskui šį uolų dosnumą, brolybę, užuojautą, meilę ir krikščionišką dvasią skleisti visuose pasaulio kampeliuose“ [15]. Jis pasisakydavo prieš doktrinas, siūlančias klaidingas – materialistines – išeitis iš visuomenės bėdų: „Išspręsti visiems žmonių konfliktams mums užtenka krikščioniškų teisingumo ir meilės“ [16].

Šie samprotavimai nereiškia, kad krikščionys – ypač tie, kurie užima atsakingus postus viešajame gyvenime ar visuomenėje – gali nebesistengti perprasti ekonomikos dėsnių. „Meilė neatmeta išmanymo, – teigia Benediktas XVI, – greičiau jo reikalauja ir jį savaime skatina. Išmanymas niekada nebūna vien tik intelekto pasekmė. Žinoma, jį galima apriboti apskaičiavimu ir eksperimentavimu, bet kad jis taptų išmintimi, pajėgia rodyti žmogui kelią į esminių principų ir galutinio tikslo šviesą, turi būti „pagardintas“ meilės „druska“. Be išmanymo veikla yra akla, o be meilės išmanymas yra bevaisis. Išties „tas, kuris įkvėptas tikrosios meilės, išmoningai atranda skurdo priežastis ir kartu būdus su juo kovoti ir narsiai nugalėti“ (Pauliaus VI enciklika *Populorum progressio,* nr. 75 ) [17].

Stenkimės įsigilinti į šį Bažnyčios mokymą, jį skleisti ir stengtis, kad jis giliai įsirėžtų į mūsų sąmonę bei kasdienį elgesį.

Kaip visada, primenu palaikyti mano intencijas. Suprantama, svarbiausia turime melstis už Popiežių ir jo pagalbininkus. Be to, šį mėnesį Romoje įvyks Vyskupų Sinodo ypatingosios tarybos posėdis, skirtas Afrikos žemyno reikalams. Jau dabar melskime Šventosios Dvasios ir šv. Chosemarijos pagalbos, kad Viešpats apšviestų vyskupus, kurie susitiks su Popiežiumi, ir šiai asamblėjai suteiktų didžių dvasinių vaisių.

Yra ir kitų Opus Dei istorijos sukakčių, kurių neminėsiu, tačiau jaučiu poreikį paraginti jus visus pažinti šv. Chosemarijos gyvenimo žingsnius: jo užsidegimas puoselėti viską, ką Dangus patikėjo jo rankoms, jį skatino būtų ištikimu Dievo, Bažnyčios – kurios dalelytė yra Opus Dei – jo dukterų ir sūnų ir visų kitų žmonių, net tų, kurie jo nesuprato, tarnu. Sekti jo pėdomis yra be galo svarbu.

Su meile jus laimina

Jūsų Tėvas

+ Javier

Roma, 2009 m. spalio 1 d.

[1] Plg. Jonas Paulius II, Opus Dei Įkūrėjo beatifikacijos homilija, 1992/05/17.

[2] Iz 43, 1.

[3] Šv. Chosemaria, Es Cristo que pasa, n. 47.

[4] Pr 2, 15.

[5] Jonas Paulius II, Opus Dei Įkūrėjo kanonizacijos homilija, 2002/10/06.

[6] Jonas Paulius II, Opus Dei Įkūrėjo beatifikacijos homilija, 1992/05/17.

[7] Šv. Chosemaria, Amigos de Dios, n. 120.

[8] Šv. Chosemaria, Es Cristo que pasa, n. 35.