Prelato laiškas (2010 m. birželis)

Įvairios birželio liturginės šventės yra šio mėnesio Prelato laiško Opus Dei tikintiesiems tema.

Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Eucharistinė auka, kurios Kristus mus kasdien kviečia, veda į Velykų paslapties širdį. Kaskart aukodami ar klausydamiesi šventųjų Mišių dalyvaujame didžiose apeigose meilės, kurią Kristus įkūnijo ant Kryžiaus ir kuriai pašventė visą savo gyvenimą. Tačiau yra akimirkų ir aplinkybių, kai garbinimas, padėka, pasitaisymas ir malda, kuriuos keliame į Dievą per Kristų šventųjų Mišių metu, reikalauja ypatingo dėmesio.

Prie šio džiaugsmo ir dėkingumo Dievui už tokią didelę dovaną, kuriuos turime kasdien atnaujinti, prisideda ir liturginės šventės – vienas jau paminėjome, kitas dar minėsime šiomis dienomis, nes jos mus suartina su Kristaus paslaptimi ir kartu suteikia ypatingų malonių.

Apaštalų darbuose pasakojama, kad pirmykštėje Bažnyčioje Sekminių dieną Šventoji Dvasia apsireiškė smarkiu vėju ir ugnies liežuviais, kurie pasidaliję nusileido Apaštalams ant galvų, juos pripildė Šventosios Dvasios ir suteikė ramybę, kurią jiems buvo pažadėjęs pats Mokytojas: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“ [1]. Šiais Šventosios Dvasios atėjimo ženklais Viešpats mums leidžia pažinti ir Parakleto veikimą sielose, kurioms atsiveria Jos malonės.

Smarkus vėjas įkūnija dieviškąją jėgą, gebančią įveikti pačias grėsmingiausias kliūtis, ir gaivų orą, kuris išsklaido nuodų debesis, taip dažnai nuodijančius aplinką. „Šis simbolis, – aiškina Benediktas XVI, – verčia susimąstyti apie būtinybę kvėpuoti grynu oru, tiek plaučiais oru tiesiogine prasme, tiek širdimi – dvasiniu oru, sveiku dvasios, kuri yra meilė, oru“ [2]. Ugnies liežuviai mums byloja karštą Meilę, kuria Viešpats nori uždegti žmonių širdis. Ši liepsna „nusileido ant susirinkusių Apaštalų, juose uždegė ir jiems pranešė apie naująją Dievo ugnį. Šitaip išsipildo Viešpaties Jėzaus pranašystė: „Aš atėjau uždegti žemėje ugnies ir taip noriu, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Apaštalai kartu su įvairių bendruomenių tikinčiaisiais nešė šią liepsną į pačius atokiausius pasaulio kampelius. Taip jie atvėrė kelią žmonijai, šviesos kelią, ir veikė išvien su Dievu, kuris su savo ugnimi trokšta atnaujinti žemę“ [3].

Dėkokime Mergelei už nuolatinę pagalbą, kad taptume jautresni Šventosios Dvasios apsilankymams, kaip nutiko Apaštalams, susirinkusiems kartu su Ja aukštutiniame kambaryje. Ypač prisimenu malones, kurias Ji mums suteikė gegužės mėnesį, kai prisiekėme Ją gerbti ir garbinti su tikru sūnišku pamaldumu, ir apsistoju prie artumo su Jėzumi, kurį Ji mus kviečia išlaikyti.

Praėjusio sekmadienio Švenčiausiosios Trejybės šventė buvo dar vienas Dangaus raginimas mūsų mintims ir širdims surasti kelią ten, kur tikrieji džiaugsmai: šalia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vieno Dievo, kuris užpildo visatą, kuris malonės dėka gyvena mūsų širdyse ir trokšta mus įsileisti į amžinąjį savo paties gyvenimą Dangaus šlovėje. Kaip kalbėjome Trisagium angelicummaldą prieš šventę? Ar paskui angelus nuolat šlovinome Švenčiausiąją Trejybę? O po šventės ar ir toliau uoliai išpažįstame kiekvieną dievišką Asmenį atskirai, jų neatskirdami?

Noriu jums papasakoti vieną nutikimą. Romos Šventojo Kryžiaus kolegijos Tėvo koplyčioje, ant priekinio marmurinio baldakimo buvo išraižyti žodžiai BENEDICTA SIT SANCTA TRINITAS ATQUE INDIVISA UNITAS (tebūna palaiminta Šv. Trejybė ir Nedalijama Dievo Vienybė). Kai šv. Chosemarija ten apsilankydavo – lankėsi daug kartų, kai dar vyko remontas – jau neprimatė. Puikiai žinojo, kas ten parašyta, bet visada klausdavo, kviesdamas melstis: „Kas ten parašyta? O, kad visas mūsų gyvenimas būtų Vieno Dievo trijuose Asmenyse šlovinimas.“

Dabar ruošiamės Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Šventosios Jėzaus širdies šventėms, kurios glaudžiai tarpusavyje susijusios ne tik laiku, bet ir todėl, kad liudija dvi begalinio Dievo palankumo žmonėms apraiškas. „Meilė mums atsiskleidžia Įsikūnijime, atpirkėjiškoje Jėzaus Kristaus kelionėje mūsų pasaulyje iki aukščiausiosios aukos ant Kryžiaus. O ant Kryžiaus meilė pasirodo nauju ženklu: „Vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Jėzaus vanduo ir kraujas, – mokė mūsų Tėvas, – iki „consummatum est“ (Jn 19, 30), atlikta, iš meilės“ [4].

Būtent Švenčiausiosios Širdies šventė birželio 11 d. užbaigia Kunigų metus. Ir toliau melskimės bei raginkime kitus melstis už kunigų pašaukimą, už jų ir visos krikščionių tautos šventumą. Meldžiu Viešpatį, kad šis balsas, kurį stengėmės sustiprinti praėjusiais mėnesiais, mūsų sielose niekada nenutiltų ir kad juo galėtume nutildyti tuos, kurie puola didį kunigystės stebuklą.

Prieš kelias dienas buvau piligrimystės kelionėje Turine melstis prieš Šventąją Drobulę, išstatytą tikinčiųjų garbinimui. Lieki be galo sukrėstas pagalvojęs, kiek skausmo mes sukėlėme Viešpačiui. Kaip sakė Jonas Paulius II, „Šventoji Drobulė yra Evangelijos veidrodis. Iš tiesų, pamąsčius apie šią šventą drobulę, neįmanoma nepagalvoti, kad joje įspaustas atvaizdas yra taip glaudžiai susijęs su Evangelijose aprašyta Jėzaus kančia ir mirtimi, kad kiekvienam jį išvydusiam jautriam žmogui ji paveikia sielą ir jis lieka sukrėstas“ [5].

Nuvykau pagarbinti Kristaus drobulės kartu su jumis visomis ir visais – kaip ir kiekvienoje kelionėje – melsti Viešpaties, kad uždegtų mūsų širdis Šventosios Dvasios ugnimi. Kaip prieš kelias savaitės teigė Benediktas XVI, grįžęs iš Pjemontės, „ši šventa drobulė gali maitinti ir puoselėti tikėjimą bei atgaivinti krikščionišką pamaldumą, nes skatina žvelgti į Kristaus Veidą, į nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus Kūną, mąstyti apie Velykų paslaptį, krikščionių žinios širdį“ [6].

Išvysti Dievą, žvelgti į Jėzaus Kristaus veidą, būti amžinai laimingam matant dieviškąją šlovę yra giliausias visų žmonių troškimas, nors milijonai to ir nesuvokia. Prisimenu mūsų Tėvo užsidegimą žvelgti į Viešpaties veidą. Jis mums teigė, kad šis troškimas „yra pagrįstas. Vienas kitą mylintys žmonės stengiasi matytis. Įsimylėjėliai nieko kito nemato, tik savo mylimąjį. Argi nelogiška? Žmogaus širdis jaučia šią būtinybę. Meluočiau, jei neigčiau, kad esu įkvėptas troškimo žvelgti Jėzui Kristui į veidą. Vultum tuum, Domine, requiram, „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu“ (Ps 27, 8). Susijaudinęs užsimerkiu, – pridurdavo, ypač paskutiniais savo žemiško gyvenimo metais, – ir įsivaizduoju, kad ateis ta akimirka, kai Dievui panorus Jį išvysiu, nekaip per stiklą, miglotai, bet veidas į veidą“ (1 Kor 13, 12). Taip, vaikai, „mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?“ (Ps 42, 3) [7].

Ir mes puoselėkime šį troškimą, ieškodami Jėzaus Kristaus tabernakulyje – kur Jis iš tikrųjų yra – ir mūsų sieloje per malonę. Stenkimės Jį surasti ir Bažnyčios, Jo Mistinio Kūno, nariuose, ypač pačiuose bejėgiškiausiuose: ligoniuose, neturtėliuose, tuose, kurie persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų, tuose, kurie kenčia daug kitokios neteisybės daugybėje pasaulio kampelių. Niekam neturime būti abejingi, visi esame pakviesti būti Kristaus Kūno nariais, Kristaus, kuris prisikėlė ir tebegyvena istorijoje, „gyvais nariais, kiekvienas pagal savo pareigas, tai yra turėdami savo užduotį, kurią Viešpats mums panoro patikėti“ [8], tapdami Jo dalimi per Krikštą.

Šioje nuostabioje sakramento gelmėje glūdi mūsų krikščioniška esmė. Mūsų pašaukimas į šventumą ir apaštalavimą kyla iš to, kad žinome esantys Jėzaus Kristaus pasaulio atpirkimo tarpininkai. Kokie aiškūs yra šie šv. Chosemarijos žodžiai! „Apaštalas yra tas krikščionis, kuris jaučiasi suaugęs su Kristumi, susitapatinęs su Kristumi per Krikštą; įgalintas kovoti už Kristų per Sutvirtinimą; pašauktas tarnauti Dievui pasaulyje per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, suteikiančią teisę iš dalies dalyvauti Kristaus kunigystėje, kuri, nors ir iš esmės skiriasi nuo tarnaujamosios kunigystės, duoda teisę dalyvauti Bažnyčios kulte, padėti žmonėms kelyje Dievo link liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atpirkimu“ [9].

Apsvarstykime šias mintis baigiantis Kunigų metams ir stenkimės kiekvienas prieiti prie savo išvadų. Pravartus gali būti kitas šv. Chosemarijos mums patikėtas pastebėjimas knygoje Kalvė: „Jėzus Kristus, Gerasis Sėjėjas, kiekvieną savo vaikų spaudžia žaizdotoje rankoje, kaip javus. Mus užlieja savo Krauju, išgrynina, išvalo, mus apsvaigina! O paskui dosniai vieną po kito mus pasėja po pasaulį: kad javai nebūtų pasėti maišais, bet grūdas po grūdo“ [10].

Pirmiausia Viešpats mus užlieja savo Krauju per sakramentus ir mus išgrynina, išvalo, apsvaigina! Veda mus šventumo link. Bet tik jei patys to norime, jei leidžiame veikti Parakletui, kuris yra mūsų susitapatinimo su Jėzumi meistras.

Turime stengtis priartėti prie Švenčiausiojo Viešpaties Žmogiškumo per atgailą ir Eucharistiją. Turime suvokti Jo mokymą ne tik skaitydami Šventąjį Raštą, trokšdami įgyti ir puoselėti krikščionišką mokymą, bet ir nuoširdžiai su Juo kalbėdamiesi per maldą: melsdami, kad Jo žodis prasiskverbtų į pačias tolimiausias mūsų varganos asmenybės gelmes ir įsismelktų į mūsų jausmus ir troškimus. Turime trokšti, kad Jis mums rodytų kelią: eiti Jo pėdomis, mokytis iš Jo dorybių, kad vis labiau susitapatintume su Jo jausmais, mąstymu ir meile.

Kai šventoji Dvasia šį darbą mumyse būna atlikusi – arba, tiksliau, tuo pat metu – Viešpats mus pasėja po pasaulį, kaip sėjėjas beria grūdus į vagą, kad šie atneštų vaisių. Kunigystės sielos dėka mes esame grandis tarp Dievo ir žmonių. Šventi kunigai turi dar ir tarnaujamąją kunigystę, kuri suteikiama per Įšventinimo sakramentą, leidžiantį jiems veikti in persona Christi Capitis, kad Kristus, Bažnyčios Galva, dalyvautų liturginėse apeigose.

Mums, Opus Dei, Viešpats suteikė ypatingą pašaukimą, kylantį iš bendrojo krikščioniškojo pašaukimo, kuris mus skatina Jam tarnauti dvasia, šv. Chosemarijos įkūnyta 1928 m. Krikšto pamatu besiremianti ypatinga Opus Dei pašaukimo malonė mus skatina padėti Kristui išganyti sielas, visada, bet ne todėl, kad būtume geresni už kitus. Jėzus Kristus yra vienintelis Tarpininkas tarp žmonių ir Dievo [11], bet trokšta, kad Jam padėtume vykdyti šią užduotį.

Pirmiausia turime kuo pamaldžiausiai susivienyti su Kristaus Auka Mišiose. Visas gyvenimas per šį ryšį su Eucharistija virsta garbinimu, dėkojimu ir pasitaisymu: virsta visišku mūsų asmens ir gyvavimo atsidavimu, tapimu Jėzaus Kristaus įrankiais pasaulyje. Paversdami savo kasdienybę Mišiomis – kaip sakydavo mūsų Tėvas – esame tikros Eucharistijos sielos: vyrai ir moterys, kurie savo elgesiu stengiasi atkartoti dieviškojo Mokytojo žingsnius.

Tuomet jau galime padėti visiems žmonėms skinti Atpirkimo vaisius, tampame Kristaus įrankiais skleisti kitiems Jo mokymą, priartinti juos prie malonės šaltinio sakramentų ir vesti juos amžino gyvenimo keliais, patys savo kasdieniame gyvenime stengdamiesi įveikti šiuos etapus. Šventosios Dvasios vedami eikime Viešpaties žingsniais, kad mums išsipildytų šv. Chosemarijos troškimas: „Aukoti savo gyvenimą kitiems. Tik taip gyvensime Jėzaus Kristaus gyvenimą ir taptume su Juo viena “ [12].

Artinasi dar vienos mūsų Tėvo iškeliavimo į Dangaus namus metinės. Su tikėjimu kreipkimės jo pagalbos šiomis savaitėmis iki birželio 26 d., kad ištikimai sekdami jo pavyzdžiu ir mokymu išmoktume versti savo gyvenimą Kristaus gyvenimu iki kol būsime su Juo viena.

O išvakarėse paminėsime trijų pirmųjų Opus Dei kunigų įšventinimą, kurie mums paliko ištikimybės pėdsaką. Jie visada buvo besąlygiškai atsidavę Dievui ir todėl mokėjo klusniai vykdyti viską, ką mūsų Tėvas jiems įsakydavo, ištikimai skleisdami Opus Dei tarnystę Bažnyčioje. Tiek apie juos, tiek apie mūsų Kūrėją sakydavo: įšventino juos ir dabar „žudau“ darbu. Atkreipkime dėmesį į kiekvieną – tiek į kunigus, tiek į pasauliečius – kad išmoktume niekad nesakyti „gana“ mūsų kunigiškos sielos reikalavimams.

Ir toliau likite susivieniję su mano malda ir intencijomis. Ypač remiuosi ligoniais – kurių Opus Dei niekad netrūksta – ir tais, kurie dėl įvairių priežasčių kenčia. Jei jie savo kančias suvienys su Kristaus Kryžiumi, su džiaugsmu aukodami savo vargus ir skausmus, per savo trapumą gali tapti tvirtomis kolonomis, kurios laiko mus, visus kitus.

Su meile jus laimina

Jūsų Tėvas

+ Javier

Roma, 2010 m. birželio 1 d.

[1] Jn 14, 27.

[2] Benediktas XVI, Sekminių homilija, 2009/05/31.

[3] Benediktas XVI, Sekminių homilija, 2009/05/23.

[4] Šv. Chosemarija, Es Cristo que pasa, n. 162.

[5] Jonas Paulius II, Kalba Turine, 1998/05/24.

[6] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2010/05/05.

[7] Šv. Chosemarija, Notas de una meditacion, 1973/12/25.

[8] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2010/05/05.

[9] Šv. Chosemarija, Es Cristo que pasa, n. 120.

[10] Šv. Chosemarija, Forja, n. 894.

[11] Plg. 1 Tim 2,5.

[12] Šv. Chosemarija, Via Crucis, XVI stotis.