Prelato laiškas (2010 m. gegužė)

Prelatas ragina Šventajai Marijai po kojom palikti kasdienio gyvenimo rūpesčius, kaip daugybę kartų darė šv. Chosemarija.

Pastoraciniai laiškai

   Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

   Pradedame šį Opus Dei švenčiamų Marijos metų mėnesį, ypatingai pašvęstą Mergelei. Širdimi ir mintimis iškart nusikeliame pas Šventąją Mariją, Dievo ir mūsų Motiną, dėkodami Jai už nesuskaičiuojamą daugybę malonių, kurios per Ją mums nuolat suteikiamos. Vienas jų žinome, apie kitas net nenutuokiame, bet tikra tiesa, norėdamas, kad dar labiau pagerbtume Dievo Motiną, Jis mums nori suteikti savo malonės lobius su Švenčiausiosios Mergelės padėjimu, kuri visada glaudžiai susivienijusi su savo Sūnumi ir nuo jo priklausanti. „Motiniškas Marijos tarpininkavimas nemeta šešėlio ant vienintelio ir tobulo Kristaus tarpininkavimo“, – aiškino Jonas Paulius II, kalbėdamas apie kai kuriuos Vatikano II Susirinkimo dokumentus. Priešingai, pridūrė, „Marija toli gražu nėra kliūtis vieninteliam Kristaus tarpininkavimui, bet išaukština jo vaisingumą ir veiksmingumą“ [1].

   Šiomis dienomis ypač Jai dėkojame – atleiskite už įsiterpimą – už 32 jūsų brolius, kuriuos 8 d. įšventinsiu į kunigus šv. Eugenijaus bazilikoje. Melskime Mergelę už juos ir už visus kunigus.

   Krikščioniško dvasingumo istorija kupina pavyzdžių, kurie įrodo, kaip motiniškai mūsų Motina globoja savo vaikus ir jiems suteikia ypatingų malonių. Pati seniausia malda Marijai Suub tuum praesidium, kurią tiek kartų kartojo šv. Chosemarija, siekia trečiąjį amžių ir išreiškia štai kokį pasitikėjimą ir tikrumą: „Tavo apginimo šaukiamės, Šv. Dievo gimdytoja... “. [2]

   Visi savo gyvenime esame pajutę geradarės Šventosios Marijos buvimą, kad galėtume priartėti prie Viešpaties. Dėl šios priežasties ir dar dėl to, kad Ji to nusipelnė (juk nėra kilnesnės būtybės už Mergelę, tik Dievas), niekada negalėsime Jai iki galo atsidėkoti už Jos globą ir niekada nepajėgsime Jos užtektinai išaukštinti. Šv. Chosemarija, tęsdamas krikščioniškąją tradiciją, sakė: „Praėjusiais šimtmečiais teologija paskelbė posakį, kuri įkūnija krikščionių meilę Dievo Motinai: de Maria, numquam satis, niekada nebus perdaug kalbėti ir rašyti apie kilnumą tos, kuri paaukojo savo kūną ir kraują antrajam Švenčiausiosios Trejybės Asmeniui“ [3].

   Šios priežastys yra motiniško nuolankumo pamatas, nuolankumo, kuris šiomis savaitėmis žydi visame pasaulyje. Mes priduriame dar ir keletą ypatingų progų, kurios mus kviečia išpažinti mūsų Motiną su ypatinga meile. Turiu omeny dvi šio mėnesio sukaktis: pirmąją mūsų Tėvo piligrimystę 1935 m. Sonsolese ir devintines priešais Gvadalupės Mergelę 1970 m. Dėkingi šių įvykių, įeinančių į Opus Dei istoriją, prisiminimai mus skatina apmąstyti, kad, kaip pabrėžia Benediktas XVI, „su Dievo Sūnaus Įsikūnijimu į laiką įsiliejo amžinybė (...). Laikas tapo, taip sakant, „palytėtas“ Kristaus, Dievo ir Marijos Sūnaus, ir iš Jo įgavo naujų stebinančių prasmių: virto išganymo ir malonės laiku“ [4]. „Todėl, – apibendrina Popiežius, – turime visus savo gyvenimo netikėtumus – svarbius ar menkus, paprastus ar nesuvokiamus, džiugius ar liūdnus – patikėti išganymo ženklui ir priėmus Dievo kvietimą leistis vedamiems prie tikslo, kuris peržengia laiko ribas: amžinybės link“ [5].

   Dvi mūsų istorijos šventės, kurias trokštu priminti, kuo aiškiausiai atskleidžia šį Dievo įžengimą į žmonijos istoriją, tiksliau, į šios Bažnyčios dalelės, Opus Dei, istoriją.

   1935 m. gegužės 2 d. – rytoj sukanka 75 metai – kai šv. Chosemarija pradėjo gegužės piligrimystės tradiciją, kuri atneša dvasinių vaisių gausą. Nuo tada milijonai žmonių išmoko iš arti aukoti Mergelei savo sūnišką meilę. Raginu jus dar labiau stengtis šį mėnesį, kad į šias keliones pas Mergelę Mariją mus lydėtų daug draugų. Trokštame dėkoti Mergelei už Bažnyčios ir už kiekvieno Jos vaiko globą.

   Nuolatinis mūsų Motinos išpažinimas yra aiškus įrodymas, kad siela alsuoja krikščioniška aplinka. Galbūt mūsų kelyje pasitaikys klaidų – nė vienas žemėje nesame tobulas – bet tas, kuris karštai meldžiasi Mergelei, kartodamas galbūt vaikystėje išmoktas ir neužmirštas maldas, įrodo, kad širdyje alsuoja krikščioniška dvasia ir mūsų Motina jam padės: dabar – kaip kalbame maldoje „Sveika Marija“ – ir mūsų mirties valandą.

   Trokškime įkvėpti sūnišką meilę Šventajai Marijai ir kitiems. Pakviesdami savo pažįstamus, draugus, gimines mus lydėti gegužės piligrimystėje, padėsime jiems atrasti džiaugsmą ir ramybę, kuriomis mūsų Motina užplūsta sielas tų, kurie laiko save Jos vaikais. O kad daug moterų ir vyrų įprastų kasdien kalbėti šventąjį Rožinį! Ar ryžtingai nugalime baimę likti nesuprasti, pradėdami šiuos pokalbius? Ar meilė Marijai mus įkvepia trokšti gero žmonėms?

   Kita labai svarbi šio mėnesio sukaktis mūsų šeimai – tai keturiasdešimties metų jubiliejus nuo mūsų Tėvo kelionės į Meksiką melstis priešais Gvadalupės Mergelę. Prisimenu tą nuostabą ir džiaugsmą visų, tuomet buvusių šalia jo, kai 1970 m. gegužės 1 d. jis mums paskelbė norįs leistis į šią kelionę. Nedelsdamas nurodė sutvarkyti visus reikiamus formalumus ir ankstų gegužės 15 d. rytą atvyko į Meksikos žemes. Įkvėptas meilės Bažnyčiai, Popiežiui, ir sieloms troško Mergelei patikėti savo širdies intencijas. Aiškino: „Ko meldžia Tėvas? Tėvas meldžia prie mūsų Motinos Šventosios Marijos, Meldžiančios Visagalybės kojų už taiką pasaulyje, už Bažnyčios šventumą, už Opus Dei ir už kiekvieną savo dukterį ir sūnų“ [6].

   Jau skrydžio į Ameriką metu jautėsi įtemptas mūsų Įkūrėjo pamaldumas. Vos atvykęs į Meksiką, nors buvo trečia ryto, panoro nedelsdamas pasimelsti priešais Gvadalupės Mergelę. Nepavyko, nes taip anksti bazilika buvo uždaryta. Bet vos jį paliko gydytojai ir jo vaikai, kad priprastų prie aukštumų ir laiko zonos pokyčio, jis nukeliavo į Villą, lydimas kelių savo vaikų. Šis jo apsilankymas buvo pirmasis Meksiko apskrityje. Pašlovinęs Švč. Sakramento Jėzų, atsiklaupė klebonijoje ir apie pusantros valandos paniro į maldą. Per tą laiką bažnyčioje ėmė rinktis mūsų Tėvo, pagalbininkų, draugų dukterys ir sūnūs, kurie troško melstis kartu su mūsų Įkūrėju.

   Kadangi malda prailgo, tėvas Pedro Cascario, kuris tuomet buvo vikaras, perspėjo mūsų Įkūrėją, kas dedasi. Kadangi mūsų Tėvas vengė kreipti visų dėmesį, nutraukė savo pokalbį priešais Gvadalupės Mergelės atvaizdą ir paprašė, kad šis menkas incidentas liktų užmirštas. Kitą dieną ir per visas devintines meldėsi balkonėlyje, kiek nepatogiame, bet jis buvo pakylėtas aukščiau žemės, gana arti prie Gvadalupės Mergelės, toli nuo žmonių žvilgsnių. Ten šv. Chosemarija galėjo kreiptis į Gvadalupės Mergelę nesivaržydamas, kalbėti balsu ir taip Jai išsakyti savo širdies bėdas. Ačiū Dievui, galėjome užsirašyti jo žodžius per šituos pokalbius su Mergele, kuriais kvietė dalyvauti dar ir ten buvusiuosius.

   Jo, kaip sūnaus, malda buvo itin gili, įkūnijanti visišką atsidavimą Dievo valiai, bet kartu ir atkakli, kaip mažo ir pasitikinčio vaiko malda. Pirmąją devyndienio dieną, gegužės 17 d., balkonėlyje kelias minutes paskyręs susikaupimui, paragino visus kartu sukalbėti tris Rožinio dalis, o po kiekvieno slėpinio patylėti. Galiausiai perskaitė kelias ištraukas iš Evangelijos, kuriose Viešpats pabrėžia prašymo maldos būtinybę. Pateikiu kelis šios maldos žodžius, maldos, kurią jau būsite bent iš dalies perskaitę ir apmąstę kitomis progomis.

   „Jėzus mums sako, kad viskas, ko prašysime maldoje tikėdami, bus mums suteikta. Tikėjimo mums netrūksta, nes jį mums suteiki Tu, Viešpatie. Šis tvirtas pažadas niekada nepraras savo vertės, nes jo žodžiai, Viešpaties žodžiai, nesensta.

   Esame atvykę čia daugybės sielų vardu, atvykome prašyti, melsti kaip mažas vaikas, neabejojantis, kad jo bus išklausyta. Meldžiame kaip mažas vaikas, kaip maža šeima, ir noriu, kad Opus Dei visada būtų kaip maža susivienijusi šeima, nors ir esame pasklidę po visą pasaulį. Meldžiame Tave reikalaudami, prašydami per tavo Motiną, žinodami, kad turi mus išklausyti.

   Iterum dico vobis – mums sako šventas Matas – quia, si duo vobis consenserint super terram, de omni re quamcumque petierint fiet illis a Patre meo qui in caelis est (Mt 19, 18). Meldžiamės prašydami, susivieniję su tauta, kuri čia dabar susirinkusi, su kunigu, laikančiu mišias, su Tavo Motinos garbinimo kultu. Kreipiamės į tave mes ir visi, su dideliu tikėjimu bei viltimi, kad Tu mus girdi kiekviename žemės kelyje. Ši malda yra visų šalių, visų sielų, visų rasių ir kalbų malda. Jų malda yra mūsų malda, ir į Tave, Viešpatie, per Tavo Motiną kreipiamės su nuolatiniu prašymu.    Su šiais žodžiais jus raginu pajusti atsakomybę melsti Viešpatį, net tada, kai siela išdžiūvusi ir sunkiai mezga pokalbį su Juo. Nepaisant mūsų silpnybių, nepaisant to, kad nežinome, ką sakyti, užtenka noro kalbėtis, kad užsimegztų malda ir būtų išpildyti mūsų prašymai“. [7]

   Mano dukterys ir sūnūs, trumpai susimąstykime: ar mes šiomis akimirkomis ir visada tęsiame mūsų Tėvo prašymą, susivieniję su jo malda, kuri Danguje virto amžina, už Bažnyčią ir Opus Dei. Nesvarbu, kad kartais jaučiamės tušti, sausi, nes širdis neįsitraukia į mūsų meditacijas ir maldas balsu. Šv. Chosemarija aiškino: „Dar kartą kartoju, kad nesunerimkite, jei nejaučiate užsidegimo, jei sunku įsijausti į maldą. Esame tarsi sargybos kariai, atliekantys savo pareigą, kariai, bet ir vaikai. Jei nežinome, ką sakyti, bet žinom, kad turime melstis, meldžiamės kaip kariai, bet ir kaip vaikai, tikėdami. Primename Jam, nors ir vien žodžiais, kad turi laikytis savo pažado, kad mes prašome Jo mus išklausyti: tai primygtinas prašymas, bet prašymas vaiko, kuris kreipiasi į Tėvą, remdamasis Jo Sūnaus pažadu. Be abejo, glaudžiamės ir prie Motinos, meldžiame jos visagalės pagalbos: Motina, išklausyk mus!“ [8]

   Manau, kad kiekviena ir kiekvienas iš mūsų trokštame taip melstis arba išmokti taip melstis, su tokiu pat tvirtu pasitikėjimu, atsidavę į mūsų Dangaus Motinos rankas. Šiais laikais, kaip jums ne sykį esu priminęs, turime nuolat melstis už Bažnyčią, už Popiežių ir jo pagalbininkus, už vyskupus, už kunigus ir už visą Dievo tautą. Stenkimės su užsidegimu išsakyti šias savo intencijas mūsų Motinai šio gegužės mėnesio piligriminėse. Manai, kad pajutę tavo meilę Šventajai Marijai, tavo aplinkiniai irgi panortų Ją mylėti, prisiglausti Jos užuovėjoje?

   Turime melstis kupini pasitikėjimo, tikėjimo, kuris pajėgus nuversti kalnus, kaip tvirtino Viešpats. Pasiklausykime toliau pirmosios mūsų Tėvo maldos balsu priešais Gvadalupės Mergelę. „Omnia quaecumque orantes petitis, credite quia accipietis, et evenient vobis, „ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite“ (Mk 11,24). Ir turėsite! Šie žodžiai mums suteikia pasitikėjimo. Taip kalbėjo Jo Sūnus, Sūnus, kuris negali meluoti! O iš mūsų prašoma tikėjimo. Tikėjimo, kurį jau turime, todėl ir ateiname prašyti; bet prašydami dar ir sakome: adauge nobis fidem! (Lk 17, 5) Turime būti atkaklūs, nuolat visada, kaip tada, vaikystėje prašydavom motinų, taip pat! Tie, kurie esame čia susirinkę, meldžiamės už visus ir visų vardu, net ir tada, kai mums trūksta užsidegimo, kai sunku pradėti kalbėti, pasakyti Tau, ką norime.    Omnis enim qui petit accipit, et qui quarit invenit, et pulsanti aperietur (Lk 11, 10). Ir vėl kalba Jėzus Kristus, o Jo žodžiai užrašyti šventojo Luko. Jis mums kuo aiškiausiai pasakė, kad neužmirštume: kiekvienas, kas prašo, gauna. Todėl turime nenustoti prašyti, turime išdrįsti prašyti su pasitikėjimu, reikalaudami. Todėl čia ir atvykome, todėl turime stengtis, kad mūsų malda būtų nuolatinė, kupina užsispyrimo. Mūsų Motina, kalbėk Tu už mus, ir leisk mums prašyti vis daugiau“ [9].

    Čia ir sustosiu, mano dukterys ir sūnūs, nors mūsų Tėvo malda tęsėsi dar ilgai. Bet negaliu nepriminti, kad antroje mėnesio dalyje minėsime tris iškilias liturgines šventes: Viešpaties Žengimą į Dangų, Šventosios Dvasios atsiuntimą (Sekmines) ir Švenčiausiosios Trejybės šventę. Mergelė, jei į Ją kreipsimės, mus įkvėps geriau pasiruošti šioms šventėms, kaip įkvėpė pirmuosius Jėzaus mokinius. Man jau aišku, kad Viešpats norėjo, jog savo tyliu ir nematomu gyvenimu Ji dalyvautų Bažnyčios sukūrime Paskutinės Vakarienės menėje, kad Apaštalai pamatytų, kaip reikia mylėti Jėzų ir Švenčiausiąją Trejybę.

   Paskutinės gegužės mėnesio dienos turi mus pastūmėti kuo giliau įsitraukti į Sekminių liturgijos šventę. Išlikime šalia tos, kuri yra Bažnyčios Motina ir Šventosios Dvasios Šventovė: toks visada bus geriausias būdas gauti Parakleto malones ir vaisius. Kaip visada prašau jus, kad visos ir visi skirtumėte mano intencijas Šventajai Marijai, Tarpininkei ir meldžiančiai Visagalybei, kad mes dar labiau priartėtume prie Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios.

   Su meile jus laimina

   Jūsų Tėvas

   + Javier

   Roma, 2010 m. gegužės 1 d.

[1] Jonas Paulius II, Marijos katekezė tikintiesiems, 1997/10/01.

[2] Liturgia de las horas, Antifona mariana al final de las Completas.

[3] Šv. Chosemarija, straipsnis „Pilar Mergelė“, po mirties išleistas Aragono knygoje, Zaragoza, 1976.

[4] Benediktas XVI, Metų pabaigos homilija, 2009/12/31.

[5] Ten pat.

[6] Šv. Chosemarija, 1970 m. spalis.

[7] Šv. Chosemarija, Villa de Guadalupe maldos užrašai, 1970/05/1.

[8] Ten pat.

[9] Ten pat.