Prelato laiškas (2010 m. liepa)

Darbą paversti malda Dievui: tokia yra pagrindinė žinia, kurią Opus Dei formacija primena visiems krikščionims. Į tai liepos mėn. laiške gilinasi Prelatas.

Pastoraciniai laiškai

   Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

   Prabėgo trisdešimt penkeri metai nuo 1975 m. birželio 26 dienos, kai Dievas pašaukė mūsų Tėvą amžinai džiaugtis šalia Jo dangaus karalystėje. Kaip ir ankstesnėmis metinėmis, daugybė žmonių dalyvavo šv. Mišiose šv. Chosemarijos garbei, kuriais laikė visame pasaulyje jo liturginės šventės proga. Visur buvo skirta begalinė padėka Viešpačiui už tai, kad pasauliui ir Bažnyčiai Jis dovanojo tokį ganytoją kaip šventasis Įkūrėjas, krikščioniško elgesio pavyzdys ir nepamainomas užtarėjas visais mūsų dvasinių ir materialinių poreikių atvejais.

   Be to, ką tik praėjusi šventė yra proga giliai apmąstyti žinią, kurią šv. Chosemarija Dievo valia skleidė moterims ir vyrams: kad su malonės pagalba galime ir turime pasiekti šventumą – tai yra meilės, visiško susivienijimo su Dievu tobulumą – per ištikimą ir iki galo atliktą darbą kasdienėmis gyvenimo aplinkybėmis.

   Įsigilinkime į šio mokymo branduolį: būtinybė stengtis paversti darbą – bet kurį darbą, tiek fizinį, tiek protinį – tikra malda. Evangelija aiškiai skelbia, kad „reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ [1]. O šventasis Paulius, atkartodamas šį mokymą, priduria: sine intermissione rate, „be paliovos melskitės“ [2]. Šis siūlymas savo įtaigumu prilygsta įpareigojimui. Tačiau jo nebūtų įmanoma įgyvendinti praktiškai, jei jį neteisingai suprastume, kad neva reikia be paliovos melstis, balsu ar mintyse, o tas mūsų dabartinėmis žemiškomis sąlygomis yra neįmanoma. Mūsų laiką užimantys darbai – šeimoje, darbovietėje, visuomenėje, sporte ir t. t. – dažnai pareikalauja visiško atminties ir proto dėmesio, didelių valios pastangų; o ką kalbėti apie būtinybę skirti užtektinai valandų miegui. Šia proga primenu didį šv. Chosemarijos džiaugsmą, kai po daugelio metų mokymo net ir sapnus paversti malda, jis šv. Jeronimo veikale perskaitė tą pačią mintį [3].

   Tačiau turime be galo įsigilinti į šį Mokytojo raginimą. Jis mus kviečia pagyvinti visą žmogišką egzistenciją visais požiūriais, trokštant ją paversti malda: „nuolatine malda, kaip širdies plakimu“ [4], nors ne visada išreikštą žodžiais. Taip šv. Chosemarija mokė savo dukteris ir sūnus ir visus žmones, kurie trokšta tapti šventi sekdami Opus Dei dvasia. Jis kartodavo: „Opus Dei ginklas yra ne darbas, o malda. Todėl darbą verčiame malda ir turime kontempliatyvią dvasią“ [5].

   Paversti darbą malda. Šis kasdienis stengimasis elgtis kaip kontempliatyviems vyrams ir moterims pačiomis įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis aukštai iškelia tikslo kartelę, šventumą, kuris – įtikėkime – tampa pasiekiamas, padedamas malonės. „Būtina gyventi dvasingumu, kuris padėtų tikintiesiems pasišvęsti per darbą“ [6], – teigė Popiežius, kalbėdamas apie šventąjį Juozapą. Tik glaudžiai susiejusiems kasdienį darbą su troškimu eiti šventumo keliu daugeliui krikščionių tampa įmanoma rimtai siekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės.

   Prisimenu dėkingumą, kuriuo trykšdavo mūsų Tėvo siela, kai jis skaitydavo savo dukterų ir sūnų laiškus. Labai susijaudino, kai vienas valstietis, Opus Dei ištikimasis, jam papasakojo, kad keliasi anksti ryte ir iš pat ryto meldžia Viešpatį, kad mūsų Tėvas pailsėtų miegodamas, o traktoriumi ardamas vagą žemėje, kalba „Atsimink, maloningoji Mergele Marija“ ir kitas maldas. Mūsų Įkūrėjas labai džiaugėsi pamatęs, kaip kontempliatyvus gyvenimas atsiskleidžia ir dirbantiems ūkio darbus.

   Apaštališkame naujojo tūkstantmečio pradžios laiške, kviesdamas į šventumą, Dievo tarnas Jonas Paulius II skelbė: „Šio tobulumo idealo nevalia suprasti klaidingai, tartum jis suponuotų ypatingą gyvenimą, kurį galėtų praktikuoti tiktai kai kurie šventumo „genijai“. Šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui. (...) Metas iš naujo ryžtingai pasiūlyti visiems šią aukštą įprastinio krikščioniškojo gyvenimo normą: šia linkme turėtų vesti visas bažnytinės bendruomenės bei krikščioniškųjų šeimų gyvenimas.“ [7].

   Mūsų Tėvas šį mokymą nuolat kartodavo, teigdamas, kad kontempliacija nėra skirta vien išrinktiesiems. „Kai kurie žmonės, – vaizdžiai aiškino, kad klausytojai įsimintų, – turėdami elementarias religines žinias, mano, kad kontempliatyvieji visą dieną praleidžia ekstazės būsenos. Taip galvoti be galo naivu. Vienuoliai vienuolynuose kasdien dirba tūkstančius darbų: tvarko namus, dirbdami darbus užsidirba pragyvenimui. Apie kontempliatyvų gyvenimą man dažnai rašo vienuoliai ir vienuolės ir su viltimi bei meile Opus Dei sako, kad nuolat už mus meldžiasi. Jie supranta tą, ko nesupranta dauguma – mūsų pasaulietiško kontempliatyvaus gyvenimo per žemiškus darbus. Mūsų celė yra gatvė: joje esame užsisklendę. Kur uždaroma druska? Turime stengtis, kad neliktų nieko be skonio. Todėl mūsų atsitraukimas turi įtraukti visą pasaulį“ [8].

   Taip, kaip kūnui reikalingas oras kvėpuoti ir kraujo apytaka palaikyti gyvybei, taip sielai būtina išlikti su Dievu visą parą. Todėl tikrasis pamaldumas skatina viską skirti Viešpačiui: darbą ir poilsį, džiaugsmus ir vargus, sėkmes ir nesėkmes, miegą ir budrumą. Kaip 1984 m. rašė tėvas Alvaro: „Tarp žemiškų užsiėmimų ir dvasinio gyvenimo, tarp darbo ir maldos negali tvyroti vien tik daugmaž pavykusios „paliaubos“; turi būti pilnutinė sąjunga, visiškas susiliejimas be nuosėdų. Darbas maitina maldą, o malda savimi persmelkia darbą“ [9].

   Norint pasiekti šį tikslą, be malonės pagalbos, dar reikia ir nuolatinių asmeninių pastangų, kurios dažnai įsikūnija smulkmenose: sukalbėti trumpą maldą žodžiu pasinaudojus kelione ar darbo pertraukėle; su meile pažvelgti į Nukryžiuotojo ar Švenčiausiosios Mergelės atvaizdą, kurį diskrečiai pasidėjome darbo vietoje, ir t. t. Visa tai padeda sielai išlaikyti gyvą ėjimą Viešpaties link, kurį kasdien stengiamės puoselėti Mišiose ir apmąstymui skirtomis akimirkomis. Ir šitaip, nors daugumą akimirkų susikaupę dirbame įvairiausius darbus, nors protu visiškai panyrame į skirtingus užsiėmimus, siela nenutolsta nuo Viešpaties ir su Juo palaiko pokalbį, kuris susideda ne iš žodžių ir net ne iš sąmoningų minčių, o iš širdies prieraišumo, iš troškimų viską, net ir smulkiausius menkniekius, atlikti Meilės vardan, aukojant savo užsiėmimus.

   Kai taip atkakliai elgiamės, darbas virsta arena, kurioje išryškėja pačios įvairiausios žmogiškos ir antgamtiškos dorybės: darbštumas, tvarka, tinkamas laiko išnaudojimas, stiprybė užbaigti darbą, dėmesys smulkmenoms ir dar daug mažmožių, kuriais atkreipiamas dėmesys į kitus; visa tai yra nuoširdžios ir subtilios meilės apraiška.

   „Įtikėkite, kad nesunku darbą paversti maldos dialogu. Vos tik jį paaukojam ir imamės darbo, Dievas jau klauso, jau mus drąsina. Pasiekiame kontempliatyvių sielų lygį per kasdienį darbą! Kadangi esam įsitikinę, kad Jis mus stebi, kartu mūsų prašo ir dar vieno: mažo pasiaukojimo, šypsenos nemaloniam žmogui, pirmiausia imtis paties nemaloniausio, bet skubiausio darbelio, tvarkos puoselėjimo, uolaus pareigos atlikimo, kai būtų lengviausia viską mesti, nepalikti rytdienai to, ką turime atlikti šiandien: ir viskas tam, kad pamalonintume Jį, mūsų Dievą Tėvą! Galbūt ant savo stalo ar kur atokesnėje vietoje, kad nekristų į akis, pasidedi Nukryžiuotąjį, kad jis tau būtų tarsi kontempliatyvios dvasios žadintuvas, jau tapęs tavo sielos ir proto vadovėliu, iš kurio išmoksti tarnystės pamokų“ [10].

   Su ta pačia jėga, kuria skatino darbą paversti malda, mūsų Tėvas pabrėždavo, kaip būtina neapleisti akimirkų, skirtų vien tik Viešpačiui: dažnų Mišių ir komunijos, vidinės maldos valandėlių, Rožinio kalbėjimo ir kitų pamaldumo išraiškų, ilgus amžius praktikuotų Bažnyčios. Ir tuo uoliau bei rūpestingiau, kuo didesnių sunkumų kyla dėl perkrautos darbotvarkės, dėl nuovargio ar alinančių akimirkų, kurių anksčiau ar vėliau atsiranda kiekvieno gyvenime. „Tokie pratimai, – primindavo tėvas Alvaro, – neturi būti suprasti kaip darbui skirto laiko pertraukimas; jie nėra tarsi suskliausti dienos metu. Kai meldžiamės, nemetame „pasaulietiškų“ darbų ir nepasineriame į „šventą“ veiklą. Atvirkščiai, malda yra intensyviausia krikščionio požiūrio išraiška, požiūrio, kuris lydi kiekvieną jo veiklą ir kuris sukuria gilesnį ryšį tarp anksčiau ir iškart atlikto kito darbo, nes šis ryšys yra glaudesnis. Lygiai taip būtent darbas yra ta medžiaga, maitinanti vidinės ir žodžiu sukalbėtos maldos ugnį, visad naujus postūmius garbinti Dievą, būti Jam dėkingam ir visiškai atsidavusiam“ [11].

   Po kelių dienų vykstu į Ekvadorą, Peru ir Braziliją, kur skatinsiu savo dukterų ir sūnų apaštališkąją veiklą. Meldžiu jūsų, kad kaip visada lydėtumėte mane ir šioje kelionėje savo malda, aukodami savo darbą ar poilsį, jei šiuo metu mėgaujatės atostogomis. Ir šiomis dienomis puoselėkite ryšį su Dievu, atsimindami, ko mokė mūsų Tėvas: „Visada poilsį suvokiu kaip atitolimą nuo kasdienybės, niekad – kaip pasilinksminimų dienas.    Ilsėtis reiškia sustoti: kaupti jėgas, idealus, planus... Trumpai tariant, pakeisti užsiėmimą, kad paskui su nauju užsidegimu galėtum grįžti prie įprastinio darbo“ [12].

   Šį mėnesį sukanka ir 75 metai, kai mylimiausiasis tėvas Alvaro Viešpačiui atsakė: „Štai aš čia!“ Jo tarpininkavimui patikiu jūsų ir savo ištikimybę, kad ji kasdien būtų tvirta, ir kad remtumėte mano intencijas.

   Su meile jus laimina

   Jūsų Tėvas

   +Javier

   Pamplona, 2010 m. liepos 1 d.

[1] Lk, 18, 1.

[2] Ts 5, 17.

[3] Plg. Šv. Jeronimas, Traktatas apie Psalmes, I Psalmės komentaras (CCl 78, 5–6).

[4] Šv. Chosemarija, Es Cristo que pasa, n.8.

[5] Šv. Chosemarija, Notas de una reunion familiar, 1959/04/23.

[6] Benediktas XVI, Homilija, 2006/03/19.

[7] Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Novo Millennio ineunte, 2001/01/01, n.31.

[8] Šv. Chosemarija, Notas de una reunion familiar, 1964/10/30.

[9] Don Alvaro del Portillo, Il lavono si trasformi in orazione, straipsnis, spausdintas žurnale „Il Sabato“, 1984/12/07. („Rendere Amarile la verita“, Libreria Editrice Vaticana Roma, 1995, p. 649).

[10] Šv. Chosemarija, Amigos de Dios, n. 67.

[11] Don Alvaro del Portillo, pp. 650–651.

[12] Šv. Chosemarija, Surco, n.514.