Prelato laiškas (2011 gegužės mėn.)

Monsinjoro Javiero Echevarrios laiškas skleidžia trigubą džiaugsmą, kuriuo prasidėjo gegužės mėnuo: Velykų laikotarpio šventimą, Jono Pauliaus II beatifikaciją ir mėnesį, skirtą Mergelei Marijai.

Pastoraciniai laiškai

   Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

   Vis dar jaučiame – ir visada jausime – Bažnyčios džiaugsmo aidą: Surrexit Dominus vere et apparuit Simoni, „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ [1]. Šiuo šūksniu, kupinu antgamtiško ir žmogiško džiaugsmo, Apaštalai Jeruzalėje, Paskutinės vakarienės menėje baigiantis pirmųjų krikščioniškųjų Velykų dienai, pasitinka du mokinius, kurie skubėdami vidury nakties grįžta iš Emauso. Kleopas ir jo bendrakeleivis praneša, kad pakeliui į tą kaimelį jiems apsireiškė gyvas Jėzus ir netgi su jais sėdo prie stalo.

   Kokia mums suprantama tų vyrų, negarbingos Mokytojo mirties liudininkų, nuostaba! Dar ir todėl, kad jie nepatikėjo šventomis moterimis, kurios auštant prie tuščio Viešpaties kapo išgirdo šiuos nepakartojamus žodžius: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją. Ten jie mane pamatys“ [2]. Tačiau – koks nuostabiai artimas yra Dievas! – Jėzaus Kristaus troškimas paguosti savuosius, grąžinti jiems tikėjimą ir džiaugsmą buvo toks didelis, kad Jis nelaukė, kol jie susirinks Galilėjoje. Tą pačią naktį įėjo į menę, kur visi buvo susirinkę už užrakintų durų dėl žydų baimės [3], ir pasveikino: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote? Kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno, nei kaulų, kaip matote mane turint“ [4]. Paskui paprašė valgyti, kad jie tvirtai įtikėtų, jog ten tikrai Jis, gerasis Mokytojas, nugalėjęs velnią ir nuodėmę, sutraukęs mirties pančius.

   Prabėgo pirmoji Velykų savaitė ir Bažnyčia nepaliauja džiaugsmingai apmąstyti Evangelijos tekstų, kuriuose kalbama apie Jėzaus prisikėlimą. Ji juos apmąsto su dėkingumu ir giliu susijaudinimu, kupina tikėjimo Viešpaties pergale. Šis įvykis išskirtinis, vienintelis toks žmonijos istorijoje; įvykis, kuris mums parodo visuotinio prisikėlimo paskutinę dieną pavyzdį. Mirę nuodėmei ir prisikėlę gyventi malonėje, keliaujame gyvendami naują gyvenimą, laukdami pilnutinio savo esybės atsinaujinimo. Nes, kaip rašo šventasis Paulius, „jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ [5].

   Dar kartą su nuostaba ir pagarba liudijame Dievo visagalybę ir gailestingumą. Kristaus prisikėlimas nebuvo šiaip grįžimas į buvusį gyvenimą, kaip Lozoriaus, Jajiro dukros ar Najino našlės sūnaus, kuriuos Viešpats pašaukė iš fizinės mirties ir keleriais metais pailgino jų žemišką egzistenciją, nors paskui jiems vėl teks mirti. Mūsų Viešpaties prisikėlimas buvo iš esmės kitoks įvykis. „Naujojo Testamento liudijimai neleidžia abejoti, kad „žmogaus Sūnaus prisikėlimas“ buvo visai kas kita. Savo prisikėlimu Jėzus sutraukė grandines ir atvėrė kelią į visiškai naują gyvenimą, kuris jau nebėra priklausomas nuo virsmo ir mirties dėsnių, o siekia anapus jų. Gyvenimą, kuris atskleidė visiškai naują žmogiškumo dimensiją. Todėl Jėzaus prisikėlimas yra ne atskiras įvykis, kuris būtų užmirštas ar kuris liktų glūdėti praeityje, o (...) yra šuolis į tobulybę. Su Jėzaus prisikėlimu žmogaus egzistencija įgavo naują galimybę, galimybę, kuri domina visus ir kuri atveria ateitį, naują žmonijos ateitį“ [6].

   Pasaulio istorijoje Kristaus prisikėlimo žinia yra išskirtinė geroji naujiena. Apaštalai pasklido po pasaulį liudydami šį įvykį, nugalėję visas savo baimes. Kankiniai drąsiai atlaikė įvairiausias kančias ir pačią mirtį; daugelis išpažinties klausytojų ir mergelių atsižadėjo žemiškų siekių bei patogumų ir iš visų jėgų troško amžinųjų lobių; nesuskaičiuojama daugybė paprastų krikščionių per amžius žvelgė į Dangų, sąžiningai ir su meile Dievui bei žmonėms dirbdami žemiškus darbus.

   Kristaus prisikėlimo išskirtinumas slypi jo Švenčiausiame Žmogiškume, kuris, neprarasdamas tikrojo žmogiškumo, vėl susivienijus sielai ir kūnui, Šventosios Dvasios veikimu virto Dievo Tėvo šlove, kaip aiškiai liudijama pasakojimuose apie Jo apsireiškimą mokiniams. Šitas žmogiškumas aukščiau mūsų suvokimo ribų. Šis istorinis įvykis, paremtas visiškai patikimų liudininkų liudijimu, kartu yra antgamtiško tikėjimo pamatas. Kaip teigė šventasis Augustinas, „tikėti, kad Kristus mirė, nėra didis dalykas. (...) Visi tiki, kad Kristus mirė. Krikščionių tikėjimas yra tikėjimas Kristaus prisikėlimu. Mūsų tikėjimo galia yra grindžiama tikėjimu, kad Kristus prisikėlė“ [7].

   Galbūt pagalvojame, kodėl prisikėlęs Jėzus neapsireiškė visiems, kad Juo įtikėtų visi. Benediktas XVI pabrėžia, kad „viso, kas gyva, istorijoje, didžių dalykų pradžia menka, kone nematoma; jie net nepastebimi. Pats Viešpats sakė, kad „Dangaus karalystė“ šiame pasaulyje yra tarsi garstyčios grūdelis, pats mažiausias iš visų grūdų (plg. Mt 13, 31). Bet jame slypi begalinė Dievo galia“ [8]. Ir apibendrina, kad būtent taip į žemę atėjo prisikėlimas: „Tik per paslaptingus apsireiškimus keliems išrinktiesiems. Tačiau tokia buvo tikriausia pradžia to, ko paslapčia visi laukė“ [9].

   Bėgant amžiams po žemę sklido tikėjimas Viešpaties prisikėlimu, jis leido šaknis naujose kultūrose, skirtingose civilizacijose su tikinčiųjų, po žemę keliaujančio mistinio Kristaus kūno narių, padėjimu. Dabar, kaip mums atkakliai kartojo šv. Chosemarija, atėjo mano ir tavo, visų krikščionių eilė liudyti Kristų savo elgesiu ir žodžiu.

   „Gerajai Velykų naujienai skleisti reikia užsidegusių ir ryžtingų liudininkų darbo. Kiekvienas Kristaus mokinys ir kiekvienas iš mūsų yra pašauktas tapti liudininku. Toks yra tikslus, įpareigojantis ir nuostabus prisikėlusio Viešpaties priesakas. Naujojo gyvenimo Kristuje naujiena turi nušviesti krikščionio būtį, ji turi būti gyva ir veikli ją skleidžiančiame žmoguje ir turi pajėgti pakeisti širdį, visą gyvenimą“ [10]. Ar kasdien puoselėjame tvirtą, stiprų tikėjimą Viešpaties pergale? Ar tikėjimas, kad Kristus iš tiesų prisikėlė, mūsų gyvenimo kelią pripildo tikrumo? Kaip kovojame, kad nuolat jį atrastume šalia, kiekvienoje savo žemiško gyvenimo kryžkelėje?

   Dėl viso to „Velykmetis yra džiaugsmo laikotarpis, džiaugsmo, kuris neapsiriboja vien šiuo liturginių metų laiku, o visam laikui apsigyvena krikščionio širdyje. Nes Kristus gyvas: Kristus nėra asmenybė, kuri praėjo, pagyveno ir išėjo, palikdama mums prisiminimus ir puikius pavyzdžius.

   Ne: Kristus gyvas. Jėzus yra Emanuelis: Dievas su mumis. Jo prisikėlimas mums atskleidžia, kad Dievas neapleidžia savųjų“ [11].

   Jėzus Kristus gyvas ne tik Tėvo šlovėje, bet ir Bažnyčioje – ypatingu būdu slypi Eucharistijoje – ir Dievo malonės dėka kiekvieno krikščionio širdyje. Per krikštą įgijome naująjį gyvenimą, kuris

pilnutinai priklauso Viešpačiui; kiti sakramentai vis tobulina šią antgamtišką egzistenciją. Tik prisikėlus kūnui mistinio Kūno nariuose įvyks pašlovinimas, kuriuo dabar džiaugiasi mūsų Galva, Jėzus, ir Jo Švenčiausioji Motina, kartu ir mūsų visų Motina. Tačiau, kaip teigė mūsų Įkūrėjas, jau dabar „tikėjimas mums byloja, kad žmogus, kupinas Dievo malonės, yra sudievintas. Esame vyrai ir moterys, ne angelai. Būtybės iš kūno ir kaulų, su širdimi ir aistromis, liūdesiu ir džiaugsmu. Bet kiekvieno žmogaus sudievinimas pasireiškia kaip šlovingojo prisikėlimo numatymas“ [12]. O, kad iš mūsų sielų nuolat sklistų padėka už tai, kad esame Dievo Tėvo vaikai Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią!

   Ši numatoma galutinė šlovė šviečia ryškiausiomis šviesomis pėdose, paliktose šventųjų, ypač tų, kuriuos Bažnyčia mums rodo kaip dorybių pavyzdį ir kviečia juos garbinti. Suprantama, kad džiaugiamės šių mūsų brolių ir seserų galutiniu triumfu. Šis didžiulis džiaugsmas ypač pabunda šiandien, gegužės 1 d., mylimiausiojo Jono Pauliaus II beatifikacijos dieną. Nors dauguma jūsų negalėjo atvykti į Romą dalyvauti šioje šventėje, visi jaučiate – jaučiame – dvasiškai susivieniję su šia didžia visos Banžnyčios švente.

   Pažinojome šį didį Pontifiką, kuris dosniai paskyrė savo gyvenimą sieloms iki paskutinių savo gyvenimo šioje žemėje akimirkų. Liudijome jo tikėjimo gelmę, tvirtą tikėjimą viltimi, degančią meilę, kuria apglėbdavo kiekvieną iš mūsų. Be to, Opus Dei, kaip jums ne kartą priminiau, esame skolingi ir dėkingi šiam naujajam Palaimintajam, ypač todėl, kad Jonas Paulius II ir buvo tas įrankis, kuriuo Viešpats suteikė Dievo Darbui jo galutinę juridinę formą ir kanonizavo šv. Chosemariją. Tad suprantama, kad mes ypač džiaugiamės, jog jis yra pakylėtas iki altorių, ir dėkojame Dievui už dovaną, kurią Jis suteikė Bažnyčiai. Aš pats gegužės 3 d. laikysiu iškilmingas padėkos Mišias. Tą dieną dar stipriau, jei įmanoma, susivienykite su manimi per šias Mišias, melsdamiesi už visas intencijas, kurių naujojo Palaimintojo užtarimu prašysiu mūsų Viešpaties.

   Be to, šiomis gegužės mėnesio savaitėmis Bažnyčia mus kviečia ypač garbinti Šventąją Mariją. Kviečiu jus melsti mūsų Tėvo ir Jono Pauliaus II pagalbos. Prašykime jų, kad šiomis dienomis po Popiežiaus beatifikacijos mums suteiktų troškimą iš visų jėgų mylėti ir garbinti Dievo Motiną. Karolis Voityla Jai visiškai atsidavė nuo pat mažų dienų, kaip byloja jo pasirinktas moto vyskupo herbe: Totus Tuus. Šv. Chosemarija irgi troško būti pačiu ištikimiausiu Dangaus Karalienės tarnu. 1931 m. gruodžio 28 d., kalbėdamas apie vienos šventosios Izabelės globos vienuolijos bendrijų paprotį per Šventųjų nekaltųjų šventę, rašė: „Ponia, net juokais nenoriu, kad nebūtum visos kūrinijos Šeimininkė ir Imperatorė“ [13].

   Taip pat ir mes, kurie esame ir trokštame būti visiškai atsidavę Viešpačiui, turime eiti Marijos keliu, kurį mums kaip paveldą paliko šv. Chosemarija. „Noriu, kad atkartotumėte bent vieną mano bruožą, – sakė, – mano meilę Mergelei“ [14]. Šis mėnuo mums yra puiki proga puoselėti atsidavimą Mergelei Marijai per tradicinies gegužės piligrimystes. Pakvieskime draugus ir pažįstamus šiomis dienomis aplankyti kokios nors Mergelės koplytėlės ar šventovės, pasimelsti ir apmąstyti Rožinio paslapčių. Taip jiems padarysime didelę dvasinę paslaugą, nes „pas Jėzų ateinama ir grįžtama per Mariją“ [15]. Apmąstykite šiuos žodžius su atsidavimu, kurio kupinas mūsų Tėvas keliavo į Sonsoles. Be to, kaip jis po daugelio metų pasakė priešais Gvadalupės Mergelę Meksike, neškime mūsų Motinai daug mažų savo kasdienybės įvykių rožių.

   Gegužės 14 d., ketvirtojo Velykų sekmadienio išvakarėse, dėl tos dienos Mišių Evangelijos vadinamo Gerojo ganytojo sekmadieniu, įšventinsiu į kunigus 35 jūsų brolius diakonus. Kaip visada tokiomis progomis prašau jūsų susivienyti maldoje ir pašvęsti kokią nors auką už šiuos dvasininkus ir už viso pasaulio kunigus. Ypač savo maldose prisiminkite Popiežių ir visus Vyskupus, kad visada sektume Geruoju ganytoju, kuris už savo avis atidavė gyvybę“ [16].

   Pasibaigus Didžiajai Savaitei, trumpam nukeliavau į Slovėniją ir Kroatiją. Liublianoje ir Zagrebe susitikau su Prelatūros tikinčiaisiais ir su daugybe kitų žmonių, kuriems Opus Dei dvasia atnešė naudos. Dėkoju Dievui už tai, kad apaštališkasis mano dukterų ir sūnų darbas šiose dviejose šalyse leidžia tvirtas šaknis, už ką taip uoliai meldėsi mūsų Tėvas: man sunku aprašyti, kaip jis mylėjo visas šalis, o ypač tas, kurias slėgė kokie nors sunkumai.

   Grįžtu prie pirmųjų eilučių. Surrexit Dominus vere! „Prisikėlęs Kristus eina priešais mus naujo dangaus ir naujos žemės link (plg. Apr 21, 1), kurioje galiausiai gyvensime kaip viena šeima, to paties Tėvo vaikai“ [17]. Slypėdamas duonoje ir vyne, Sakramente, Jis liko Šventojoje Eucharistijoje išklausyti mūsų maldų, mūsų paguosti ir mums suteikti tvirtybės. Nenutolkime nuo Jo draugijos, neškime jį kitiems, kad ir jie – atleiskite už intarpą: su kokiu džiaugsmu tėvas Alvaro prisiminė savo pirmąją Komuniją! – pajustų džiaugsmą būti su Kristumi, lydėti Kristų, gyventi Kristuje. Opus Dei istorijoje tiek daug minėtinų datų, kad negaliu prie jų apsistoti: puikiai matyti, kaip mumis rūpinasi Šventoji Marija! Dėkokime Jai.

   Su meile jus laimina

   Jūsų Tėvas

  

   + Javier

Roma, 2011  m. gegužės 1 d.

[1] Lk 24, 34.

[2] Mt 28, 10.

[3] Plg. Jn 20, 19.

[4] Lk 24, 36-39.

[5] Rom 6, 5.

[6] Joseph Ratzinger-Benediktas XVI, Jėzus iš Nazareto, II, p. 284.

[7] Šventasis Augustinas, Psalmių komentarai, 120, 6 (CCL 40, 1791).

[8] Joseph Ratzinger-Benediktas XVI, Jėzus iš Nazareto, II, p. 288.

[9] Ten pat.

[10] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2010/04/07.

[11] [3] Šv. Chosemarija, Kai Kristus eina pro šalį, nr. 102.

[12] Ten pat, n. 103.

[13] San Josemaría, Apuntes íntimos (1931/12/28) n. 517 (Plg. A. Vázquez de Prada, El Fundador del Opus Dei, I, p. 413).

[14] Šv. Chosemarija,1954 m.

[15] Šv. Chosemarija, Kelias, n. 495.

[16] Plg. Jn 10, 1-18.

[17] Benediktas XVI, Žinia „Urbi et orbi“, 2011/04/24.