Prelato laiškas (2011 m. lapkričio mėn.)

Lapkričio mėnesio laiške monsinjoras Echevarria rašo, kad skleisti tikėjimą, ypač savo gyvenimo pavyzdžiu, yra džiaugsminga kiekvieno krikščionio pareiga.

Mylimiausieji: tesaugo Viešpats mano dukteris ir sūnus!

    Lapkričio mėnesį Bažnyčia mus kviečia pakelti žvilgsnius virš žemiškojo horizonto. Visų Šventųjų iškilmė, kurią švenčiame šiandien, bei rytojaus mirusiųjų pagerbimo diena primena, kad Dievas mus sukūrė, idant Jam tarnautume ir Jį garbintume žemėje ir per amžius šlovintume danguje. Žemiškasis gyvenimas, kad ir koks būtų ilgas, palyginus su amžinybe, yra tik trumputė akimirka. Viena iš psalmių moko:Žmogaus dienos panašios į žolę, – jis žydi tartum laukų gėlė. Juk vos paliečia ją vėjas, ir jos nebėra, – žymės nepalikdama ji išnyksta. Betgi Viešpaties gerumas per amžių amžius tiems, kurie pagarbiai jo bijo [1]. Daugybę kartų girdėjau mūsų Tėvą komentuojant šias eilutes, ir visada jis baigdavo žodžiais: vultum tuum, Domine, requiram! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! [2]

    Vienintelis tikslas, kurio tikrai verta siekti - tai pasiekti Tėvo namus, kur Jėzus jau yra nuėjęs mums vietos paruošti [3]. Šitą puikiausiai žino palaimintosios sielos, jau besidžiaugiančios palaiminguoju regėjimu danguje, bei šito paties trokšta tos sielos, kurios prieš pasiekdamos šlovę dar turi nusiskaistinti skaistykloje.

    Minėtos liturginės šventės ir visas ką tik prasidėjęs mėnuo yra puiki proga gilinti savo sąžinės patikrinimą, atnaujinant troškimą susitikti su Dievu ir taisant, ką turime pataisyti. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? [4] Šiuos Viešpaties ištartus klausimus turėtume užduoti sau kasdien ir jų šviesoje vertinti kiekvieną savo veiksmą. Kokia nauda žmogui iš visko, kas yra žemėje, ko verti visi jo siekimai, proto ir valios pastangos? Kam visa tai, jei viskas baigiasi, jei visi šio pasaulio turtai yra tik teatro dekoracijos; jei paskui yra amžinybė – amžinai, amžinai, amžinai? /.../ Žmonės meluoja, kai sako ,,amžinai“, kalbėdami apie laikinus šio pasaulio reikalus. Vienintelis tikras, absoliučiai tikras yra tik ,,amžinai“, ištartas Dievui. Ir tu turi taip gyventi – pilnas tikėjimo, leidžiančio tau pajusti medaus, dangiškos saldybės skonį, kai galvosi apie amžinybę, kuri iš tikrųjų yra ,,amžinai“. [5]

   Vos vienas žvilgsnis į pasaulį mus verčia skausmingai išgyventi tai, kad daugybė vyrų ir moterų, jaunų ir pagyvenusių, keliauja šios žemės takais nė nesusimąstydami apie savo amžinąjį likimą. Kiti rūpesčiai ir poreikiai yra visiškai užvaldę jų gyvenimus. Kartais, visai ne dėl jų kaltės, jie nežino, į kokį orumą yra Dievo kviečiami nei kokia yra jiems skirta begalinė laimė. Tu ir aš, kiekvienas krikščionis, suvokiantis savo pašaukimo didybę, negali likti abejingas likimui tų minių, kurios visai nepažįsta Dievo arba laiko Jį antraeiliu dalyku. Susidūrę su šia realybe negalime nusiminti. Turime melsti Viešpatį apaštalinio uolumo ir kad suprastume, jog savo malda ir apsimarinimu galime pasiekti kiekvieną šios Žemės kampelį. Paklauskime savęs, ar tikrai mylime visą žmoniją? Kaip priimame naujienas apie tolimas šalis?

   Neseniai pasirodžiusiame apaštaliniame laiške, skelbiančiame apie po kelių mėnesių prasidėsiančius Tikėjimo metus, Benediktas XVI dar kartą pabrėžia, kokia didelė yra visų katalikų atsakomybė. Negalime leisti, kad druska prarastų sūrumą, o degantis žiburys būtų vožiamas indu. (plg. Mt 5, 13-16). Kaip ir samarietė, taip ir šių laikų žmonės, gali pajusti poreikį eiti prie šulinio klausytis Jėzaus, kviečiančio mus tikėti Jį ir pasisemti gyvojo vandens trykštančio iš jo šaltinio. (plg. Jn 4, 14) [6] Pastarosiomis savaitėmis sužadintos mintys apie Šventųjų bendravimą mus įkvėps prašyti trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens, kad šis kiekviename iš mūsų sužadintų norą priartinti prie Dievo daugybę sielų. Ure igne Sancti Spiritus!, maldaujame žodžiais taip jaudinusiais mūsų Tėvą. Uždek mus, Viešpatie, Šventosios Dvasios ugnimi! Tegul tavo veikimas mūsų sielose - šviesa mūsų prote, veiksmingi valios sprendimai, širdies stiprybė – skatina mus nuolatiniam apaštalavimui, pasinaudojant kiekviena proga (ir mokant sukurti naujų galimybių), idant padėtume visiems mūsų sutiktiems žmonėms prisiartinti prie Dievo.

    Turime kasdien su vis didesniu užsidegimu vykdyti savo apaštalines užduotis. Turime iš naujo atrasti, - naujame laiške tęsia Popiežius, - malonumą maitintis Dievo Žodžiu, ištikimai perduodamu Bažnyčios, bei gyvybės duona, Jėzaus mokinių maistu. (plg. Jn 6, 51). Išties Jėzaus mokymas ir šiandien skamba su ta pačia galia: ,,Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!” (Jn 6, 27). Klausimas, užduotas Jo klausytojų, yra aktualus mums ir šiandien: ,,Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Žinome Jėzaus atsakymą: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė“ (Jn 6, 29). Taigi tikėti į Jėzų Kristų yra kelias galiausiai pasiekti išgelbėjimą. [7]

    Kaip visada žvelkime į mieliausiąjį savo Atpirkėją. Mes turime tikėti Jį, mūsų Dievą ir Gelbėtoją, kuris, Šv. Dvasiai veikiant, nori atvesti mus į Dievo Tėvo garbę. Jis taip karštai šito trokšta, kad kartą savo mokiniams pasakė: ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur? [8] ,,Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“            Nuo pat jaunumės šv. Josemariai šie žodžiai buvo paskata. Daug metų mano meilė Dievui užsidegdavo apmąstant Jėzaus troškimą savo meilės liepsna uždegti visą pasaulį. Negalėjau sulaikyti užsidegimo, kylančio mano sieloje ir skatinančio šaukti Mokytojo žodžius: ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur?... Ecce ego quia vocasti me (Lk 12, 49; 1 Sam 3, 9); „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš čia, nes tu mane šaukei“ [9]. Mūsų Tėvas sakė, kad jo sielai šie žodžiai buvo stimulas. Tegul jie būna paskata ir Jums. Tegul jūsų liepsna niekad neišblėsta. Būkite dieviškos liepsnos, dieviškos šviesos, dangaus šilumos, Dievo meilės skleidėjai visame pasaulyje[10].

    Prašykime Parakleto uždegti mūsų širdis, kad kartu su Kristumi patirtume troškimą išgelbėti visas sielas. Šie žodžiai ,,Ignem veni mittere in terram!“, Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, turi liepsnoti mūsų sieloje. Turime būti apsisprendę, tvirtai pasiryžę pasakyti Viešpačiui: ecce ego quia vocasti me!(1 Sam3, 8), aš čia, nes pašaukei mane būti krikščioniu. Šeimos tėvu? Taip, šeimos tėvu. Sūnumi? Sūnumi. Šeimos motina? Šeimos motina. Bet uždegančiu viską, ką paliečia. Jei neuždegate to, ką turite aplink, patys kvailai sudegsite ir liksite tik pelenais, kai galėtumėte būti žarijomis, skleidžiančiomis šviesą ir šilumą. [11]

    Apaštalavimas - džiaugsminga krikščionių pareiga, mus įkvepianti tęsti Kristaus misiją, vykdomą Bažnyčios, kiekvienas savo vietoje mistiniame Kristaus kūne. Geras pavyzdys, kaip ir visada, turi nepaprastai didelę svarbą. Gali būti žmonių nutolusių nuo Dievo ar nuo religinės praktikos, nenorinčių įsitraukti į antgamtinio ar tiesiog dvasinio turinio pokalbius. Tačiau teisingo asmeninio, šeimos, profesinio, socialinio gyvenimo liudijimas niekada nelieka nepastebėtas. Tuomet moterys ir vyrai, nors ir to atvirai ir nepripažįsta, savo širdyse dažnai klausia, kokios yra tokio elgesio priežastys, ir taip pradeda atsiverti Viešpaties šviesai. Vien jau savo buvimu pasaulyje, - rašo Popiežius - krikščionys yra pašaukti skleisti tiesos Žodžio, mums palikto Viešpaties Jėzaus, šviesą. [12] Šia prasme, kaip pataria Benediktas XVI, Katalikų Bažnyčios katekizmo studijavimas ar pasikartojimas įgyja ypatingą svarbą siekiant pažint tikėjimą ir jo pasekmes bei perteikti tai kitiems. Nepamirškime naudotis šiuo šaltiniu ir rekomenduokime jį tiems, su kuriais bendraujame.

   Tikėjimas – ne tik apreikštųjų tiesų pažinimas. Tikėjimo dinamika reikalauja išorinio pasireiškimo. Kaip moko šv. Paulius, tikėjimas per caritatem operatur [13], tikėjimas veikia meile, o meilė pasireiškia konkrečiais veiksmais, kai tarnaujame kitiems, esame dėmesingi, domimės jų reikalais, pradedant nuo pačių artimiausiųjų. Tai skatina norėti to, ko nori Dievas: kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą [14]. Žodžiu, turime perduoti gautą tikėjimą. Šį tikslą savo apaštaliniame laiške nurodo ir Popiežius, sakydamas: ,,dažnai atsitinka, kad krikščionys labiau rūpinasi socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis jų įsipareigojimo pasekmėmis, tuo pat metu laikydami tikėjimą savaime suprantamu bendro visuomenės gyvenimo pamatu. Iš tiesų šis pamatas ne tik negali būti laikomas savaime suprantamu, bet dažnai yra netgi atvirai paneigiamas. Praeityje buvo įmanoma atpažinti vienijančią kultūrinę terpę, paremtą tikėjimu ir iš jo kylančiomis vertybėmis, tačiau šiandien taip nėra daugelyje visuomenės sektorių“ [15].

    Visą gyvenimą šv. Josemaria mokė, kaip svarbu, kad tikėjimas persmelktų visas mintis, žodžius ir veiksmus. Primygtinai kartojo, kad susitikę su žmonėmis, iš karto turėtume galvoti, kaip galime padėti jiems prisiartinti prie Dievo. „Ar pastebėjote, kad kiekvienas žmogus, įskaitant mane ir tave, turi tarsi psichologinę nuostatą, profesinį „rūpestį“? Kai gydytojas gatvėje mato praeivį, net pats to nesuvokdamas, galvoja: „Jam ne viskas gerai su kepenimis.“ O jei tai siuvėjas, jis sako sau: „Na, ir prastai apsivilkęs!“ arba „Kaip gerai apsivilkęs, koks sukirpimas!“. Batsiuvys atkreipia dėmesį į batus...Taigi tu ir aš, Dievo vaikai, pasišventę tarnauti kitiems pasaulyje iš meilės Dievui, matydami žmones turime galvoti apie sielas: štai siela – turime pasakyti sau, - kuriai reikia pagalbos, kuriai reikia supratimo, siela, su kuria reikia gyventi ir kurią reikia išgelbėti. [16]

    Logiška taip elgtis, nes tas, kuris atrado Kristų, turi vesti ir kitus pas Jį. Didelio džiaugsmo negalima pasilaikyti tik sau. Reikia juo dalintis. [17] Būtent taip elgėsi visų laikų ištikimi Kristaus sekėjai. „Kai suprantate, kad kas nors buvo jums naudinga, – mokė šv. Grigalius Didysis, – stengiatės patraukti ir kitus. Taigi turite trokšti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties takais. Jei einate į miesto aikštę ar pirtį ir pakeliui sutinkate neturintį ką veikti žmogų, pakviečiate eiti kartu. Pritaikykite šį žemišką įprotį dvasiai ir kai eisite pas Dievą, neikite vieni.“ [18]

    Galvokime, kad nepaisant vyraujančios apsileidimo ir reliatyvizmo dvasios, kiekvieno žmogaus širdies gelmėje yra amžinybės alkis, kurį numalšinti gali tik Dievas. Ši mintis gali būti tvirtas atramos taškas kasdien atnaujinti apaštalavimo troškimą. Žinome, kad Viešpats nori pasinaudoti krikščionimis, tavimi ir manimi, kaip instrumentais, kurie gali padėti į Dangų patekti kitiems. Nors suvokiame savo varganumą ir iš tiesų esame labai menki, privalome užsidegti troškimu nešti Kristaus šviesą, šventą Kristaus uolumą, Kristaus skausmus ir išgelbėjimą tokiai daugybei kolegų, draugų, giminaičių, pažįstamų ar nepažįstamų – kad ir koks būtų jų požiūris į žemiškuosius dalykus - kad visus galėtume nuoširdžiai broliškai apkabinti. Tuomet būsime kaip tviskantis rubinas ir tuomet liausimės buvę niekas, vargingas ir menkas anglies gabalas, idant būtume Dievo balsas, Dievo šviesa, Sekminių liepsna! [19]

   Neseniai lankiausi Pamplonoje, kur vadovavau garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijai Navaros universitete. Po to Madride teko dalyvauti susitikimuose su daugybe Prelatūros narių, rėmėjų ir draugų. Prašiau Švč. Trejybę, kad atnaujintų visų jų apaštalinę dvasią ir taip leistų prisidėti prie naujojo visuomenės evangelizavimo per asmeninį draugystės ir pasitikėjimo apaštalavimą bei skleidžiant ugdymo programas, kurios į visas gyvenimo sritis neštų Kristaus žinią.

    Baigdamas šį laišką prašau melstis už tuos 35 jūsų brolius, kurie lapkričio 5 d. Romoje gaus diakono šventimus. Prašykite, kad jų ir visų Bažnyčios tarnų širdys būtų pagal Jėzaus Širdį.

    Būkime susivieniję su Popiežiumi ir bendrystėje su vyskupais. Dėkokime Dievui už dvasinius vaisius, Jo teikiamus Bažnyčiai per Opus Dei narių apaštalinį darbą. Ypač dėkokime lapkričio 28 d., Opus Dei paskelbimo asmenine prelatūra sukakties, proga. Tegul mūsų dėkingumas Dievą pasiekia per Švč. Mergelės rankas.

    Su meile jus laimina,

    jūsų Tėvas

    + Javier

     Roma, 2011 m. lapkričio mėn. 1 d.

[1] Ps 102 [103] 15-17.

[2] plg. Ps 26 [27] 8.[

3] plg. Jn 14, 2-3.

[4] Mt 16, 26.

[5] Šv. Josemaria, Dievo bičiuliai, n. 200.

[6] Benediktas XVI, Apaštalinis laiškas Porta fidei, 11-X-2011, n. 3.

[7] Ibid.

[8] Lk 12, 49 (Vg).

[9] Šv. Josemaria, Laiškas 9-I-1959, n. 9.

[10] Šv. Josemaria, Susitikimo užrašai, 12-II-1975.

[11] Šv. Josemaria, Susitikimo užrašai, 9-II-1975.

[12] Benediktas XVI, Apaštalinis laiškas Porta fidei, 11-X-2011, n. 6.

[13] Gal 5, 6.

[14] 1 Tm 2, 4.

[15] Benediktas XVI, Apaštalinis laiškas Porta fidei, 11-X-2011, n. 2.

[16] Šv. Josemaria, Meditacijos užrašai, 25-II-1963.

[17] Benediktas XVI, Pamokslas, 21-VIII-2005.

[18] Šv. Grigalius Didysis, Pamokslai apie Evangelijas, I, 6, 6 (PL 76, 1098).

[19] Šv. Josemaria, Susitikimo užrašai, 2-VI-1974.