Prelato laiškas (2011 m. liepa)

Šio mėnesio laiške kalbama apie mąstymo maldą, pokalbį su Dievu, „gaivaus vandens šaltiniu, kuriuo turime persmelkti savo darbą, apaštalavimą, savo šeimos ir visuomeninę veiklą“.

Pastoraciniai laiškai

   Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

   Nuvykęs į Pamploną tikrintis sveikatos ir lankyti ligonių, ketinu keliauti į Dramblio Kaulo Krantą pasikalbėti su šios mylimiausiosios šalies, už kurią šitiek pastaraisiais mėnesiais meldėmės, jūsų broliais ir seserimis. Darykime taip ir toliau, kad karo žaizdos kuo greičiau užgytų, nepalikdamos neapykantos ir pykčio; kad visigeranoriškai atleistų ir šitaip tarpusavyje usivienytų šeimų, visuomenės ir visos tautos labui. Viso to prašykime Švenčiausiosios ir Gailestingiausiosios Jėzaus Širdies, kurią garbiname šios dienos, liepos 1-osios, liturgijoje, ir mieliausiosios Marijos Širdies, kurios šventė rytoj. Melskimės ir už visas tas vietoves, kuriose daugybė kančios.

   Ši Jėzaus šventė mus kviečia su nuoširdžia ir sūniška malda įžengti į Širdį to Dievo, kuris iš meilės mums tapo žmogumi. Kaip rašė mūsų Tėvas vienoje homilijoje: „Tikrasis pasišventimas Jėzaus Širdžiai yra Dievo pažinimas ir savęs pačių pažinimas; reikia žvelgti į Jėzų ir kreiptis į Jį pagalbos, nes Jis mus įkvepia, mus moko ir veda“ [1]. Ir dabar iš Dangaus Jis mus ragina atnaujinti troškimą giliau išpažinti Švenčiausiąją Trejybę. Šia proga iš naujo apmąsčiau kai kuriuos palaimintojo Jono Pauliaus II patarimus apaštališkame laiške, kuriuo jis Bažnyčią vedė į naująjį tūkstantmetį. Pabrėžęs, kad pagrindinis tikslas yra pabudinti visos Dievo tautos šventumo troškimą, jis tęsė: „Tokiai šventumo pedagogikai reikia pirmiausia maldos menu pasižyminčios krikščionybės“ [2].

   Viešpats, kuriam nesiliaujame – ir neturime liautis – dėkoti už Jo gerumą, parodė kaip pavyzdį ir mūsų Įkūrėjo mokymą, kad visos ir visi, kaip ir kiti krikščionys, skirtume daugiausia dėmesio rimtai ir nuolatinei maldai puoselėti. Kurstykime šį troškimą uoliai skaitydami Dievo Žodį ir visa širdimi atsiduodami liturgijai, ypač kasdienėse šventose Mišiose, kad Dievo išpažinimas taptų mūsų pačių kūnu, mūsų pačių siela, mūsų pačių gyvenimu. Nors šio tikslo siekiame kasdien jau daugelį metų, esame tvirtai įsitikinę, kad būtinai turim kasdien pradėti iš naujo. „Iš tiesų, – taria Benediktas XVI, – puikiai žinome, kad maldos apleisti nevalia: reikia išmokti melstis, kaskart kone iš naujo mokytis šio meno. Net ir tie, kurių dvasinis gyvenimas ištobulėjęs, visada jaučia būtinybę įstoti į Jėzaus mokyklą išmokti nuoširdžios maldos“ [3].

   Tėvas Alvaro dažnai primindavo tikslą, kurį šv. Chosemarija užsibrėžė sulaukęs 70-mečio: būti besimeldžiančia siela. Nuo to laiko, kai mūsų Tėvo gyvenime atsirado Viešpats, pačioje paauglystėje, jis ėjo maldos keliais ir visada kasdien sūniškai kalbėjosi su Dievu. Kad po šitiek dešimtmečių jis vis dar šito troško, atskleisdamas savo beribį nuolankumą, tik patvirtina Benedikto XVI žodžius, paremtus šventųjų pavyzdžiu.

   Dažnai apmąstome tas Evangelijos scenas, kuriose Jėzus kalbasi su Dievu, savo Tėvu. Apaštalai labai stebėjosi šiuo Mokytojo elgesiu ir kartą Jo paprašė: Domine, doce nos orare, „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ [4]. Jėzus Kristus jiems suteikė vadovą, kuri yra krikščioniškos maldos pagrindas: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo Karalystė, teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir žemėje“ [5].

   Reikia šiuo keliu nueiti įvairiais būdais, nes kiekvienos sielos santykis su Dievu visada bus ypatingas: Viešpats kiekvieną mūsų prižiūri kaip neįkainojamą brangakmenį – tokia yra jaudinanti tiesa, nes kiekviena siela buvo išganyta Kristaus kraujo kaina [6]. Nepamirškime, kad sekdamas paskui savo dukteris ir sūnus šiuo didžiuoju greitkeliu, krikščioniška malda, vedančia pas mūsų dangiškąjį Tėvą per Jėzų Kristų Šventosios Dvasios įkvėpimu [7], Viešpats mums yra sakęs: vigilate et orate, „budėkite ir melskitės“ [8]. Kaip sako Benediktas XVI, visi turime lankyti „Kristaus mokyklą“. O iš mūsų mylimiausiojo Tėvo išmokome išpažinti Dievą su vaikišku

nuolankumu ir teologų mokslu; lyg alkstantys prašyti pagalbos Jėzaus Kristaus, kaip savo vyresniojo Brolio, ir Mergelės, kaip mūsų Motinos; šventojo Juozapo, kaip antgamtinės šeimos, Bažnyčios, tėvo; angelų – kaip bendrakeleivių ir sargų kelyje į amžinąjį gyvenimą.

   Kasdien atnaujinkime troškimą kuo labiau priartėti prie Dievo. Turiu omeny kiekvienos dienos akimirkas, skirtas apmąstymams, o jie kartu su Atgailos ir Eucharistijos sakramentais yra tyro vandens šaltinis, kuriais turime persmelkti savo darbą, apaštalavimą, šeimos ir visuomeninę

veiklą bei apskritai visą savo gyvenimą, taip pat valandas, skirtas miegui ir poilsiui. Patikėkite, ši užduotis nėra lengva, net ir dvasinės sausros ar fizinio bei protinio poilsio metais, jei leisimės vedami Šventosios Dvasios šviesos ir dvasios vadovų patarimų.

   „Turime būti kontempliatyvios sielos, – sakė šv. Chosemarija 1973 m., – ir todėl negalime liautis melstis. Be maldos, be apmąstymų, be dvasinio gyvenimo darytume vien tik blogį (...). Dabar atrodo, kad esame labiau įpareigoti tapti tikromis maldos sielomis, dosniai aukodami Viešpačiui visą savo veiklą ir niekad nesiliaudami su Juo kalbėję, kad ir kas atsitiktų. Jei šitaip gyvensite, gyvensite nepamiršdami Dievo visą dieną ir rimtai stengsitės gerai išnaudoti tuos du kasdieniai mąstymo maldai skirtus pusvalandžius“ [9].

   Mūsų Tėvas mūsų neprašo, kad labai gerai melstumės, bet kad kasdien stengtumės pradėti maldą, melstis ir ją užbaigti. Šis tikslas mums pasiekiamas; jo galime siekti kiekvieną rytą, tidėdami į šalį dideles ir mažas praeities nesėkmes. Visa kita – galima sakyti, viskas – yra Parakleto veikimo mūsų sielose vaisiai, nes „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ [10].

   Tad visų pirma nuosekliai siekime susitikti su Dievu, kad mūsų kasdienį kelią ženklintų šie susitikimai. Atrodo, nereikšminga smulkmena, bet sekdamas šv. Chosemarijos mokslu, jus patikinu, kad ji yra be galo svarbi. „Niekada neapleisk mąstymo maldos. Koks yra geriausias kelias tapti kontempliatyviems? Malda. Kai siela ima manyti, kad nemoka melstis, kad Tėvo mums išmokyta malda labai sunki, kad Viešpats jam nieko nesako, kad jo negirdi, tada ateina mintis: geriau jau viską mesiu ir apsiribosiu malda žodžiu. Negera pagunda.

   Ne, mano vaikai! Reikia atkakliai mąstyti. Tokius skundus išsakyk Viešpačiui per maldos valandėlę ir, jei būtina, pusę valandos kartok Jam tą patį šūksnį: Jėzau, myliu tave, Jėzau, išmokyk mane mylėti, Jėzau, išmokyk mane mylėti kitus Tau... Taip praeis diena, dvi, mėnuo, metai, dar vieneri metai ir Viešpats tau pasakys: „Kvaily, juk aš buvau su tavim, šalia tavęs nuo pat pradžių!“ [11].

   Gali atsirasti sunkumų, dingsčių, apgaulingų argumentų, dėl kurių atidėliosime ar trumpinsime kasdienius maldos pusvalandžius. Todėl pravartu rimtai stengtis būti punktualiems intensyvesnio darbo tarpsniais arba akimirkomis, kai esame pavargę ar nuliūdę. Kaip primena Popiežius, „malda nesusijusi su kokiu ypatingu kontekstu, bet ji yra įrašyta kiekvieno žmogaus širdyje“ [12]. Visada galima kalbėtis su dieviškuoju sielos Svečiu; jį galima surasti visur ir visomis aplinkybėmis, nors geriau ieškoti tabernakulio, kuriame gyvena tikras ir apčiuopiamas Kristus su savo Kūnu, Krauju, Siela ir dieviškumu. Šiaip ar taip, visada stenkimės susikaupti, kuo toliau nustumti kartais pasitaikantį išsiblaškymą. „Susikaupiame, – mokė šv. Chosemarija vienoje iš katechezių, – ir garbiname Dievą, kuris didžiuojasi mus turėdamas, ir pradedame su Juo kalbėtis, nuoširdžiai, taip, kaip kalbama su broliu, su draugu, su tėvu, su motina, su gerbiamu kaimynu. Taip, kaip kalbama su meile. Kalbėkite su pasitikėjimu ir pamatysite, kaip jums gerai sekasi. Turėsite vidinį gyvenimą“ [13].

   Pabrėžiu: kartais nežinosime, ką Jam parodyti, kaip su Juo kalbėtis, mums trūks žodžių; bet tada nepamirškime, kad meldimasis „yra vidinė nuostata, o ne veiksmųir formulių visuma; tai būdas būti su Dievu, o ne atlikti kulto apeigasar tarti žodžius“ [14]. Su ištikimybe melstis reikia ir sukrėtimo ar dvasinės sausros akimirkomis; savaime suprantama, tokiais atvejais maldos išteklius yra ypač svarbus. Kartais sūniškas pokalbis su Viešpačiu nepavyksta net širdyje, bet vien buvimas su Juo numatytą laiko tarpą, nesitikint apčiuopiamos pagalbos, yra kuo aiškiausias meilės Dievui, susivienijimo su Jo švenčiausiąja Valia, savęs užmiršimo įrodymas. „Šiame žvelgime į Kitą, šiame kreipimęsi „į anapus“ slypi maldos esmė, kaip tikrovės, pranokstančios jutiminį ir atsitiktinumų pasaulį, potyris“ [15].

   Nėra didesnės paguodos už įsitikinimą, kad mes galime mylėti ir išpažinti Dievą, nes „Dievas mus pirmas pamilo“ [16]. Tą teigia ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas, mokydamas, kad „joje visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas“ [17]. Todėl mūsų uolaus ir kasdien atnaujinamo apmąstymo tikslas įpareigoja Dievą – jeigu galima taip pasakyti – gausiau teikti mums Savo malonę. Ar dažnai mąstai, kad vienintelis Opus Dei ginklas yra ir visada bus malda? Kaip šiuo ginklu gini Opus Dei tarnystę Bažnyčiai? Kuo daugiau melsimės, tuo labiau mylėsime ir išlaikysime mūsų Tėvo suteikto mokymo dvasią.

   Mūsų Tėvo mokymuose apie maldą slypi didžiuliai ir labai pravartūs lobiai. Kuris iš mūsų nepagalvojo, kad čia apie jį jis kalba savo homilijose? „Per visus šiuos metus ne vienas žmogus ateidavo pas mane pasidalyti sielvartu: Tėve, aš nežinau, kas man yra, jaučiuosi nuvargęs ir atšalęs; mano pamaldumas, iki šiol toks tvirtas ir tyras, dabar man atrodo lyg apsimetinėjimas ar komedija... Ir tiems, kurie tai išgyvena, ir jums visiems aš sakau: komedija? Puiku! Viešpats žaidžia su mumis kaip tėvas su savo vaikais.

   Šventajame Rašte skaitome: ludens in orbe terrarum (Pat 8, 31), Jis linksminasi visoje žemėje. Bet Dievas mūsų neapleidžia, nes tučtuojau pridedama: deliciae meae esse cum filiis hominum (ten pat), — džiaugiasi lankydamas žmonių vaikus. Viešpats žaidžia su mumis! Kai mums atrodo, kad apsimetinėjame, nes esame be ūpo, kai jaučiamės šalti ir apatiški, kai pasidaro sunku atlikti savo pareigas ar siekti dvasinių tikslų, kuriuos sau iškėlėme, tuomet galvokime, kad Dievas žaidžia su mumis, tikėdamasis, jog mes grakščiai suvaidinsime savo „komediją“ [18].

   Nenoriu baigti laiško nepaminėjęs svarbiausių šio mėnesio progų. Liepos 7 d. prisiminsime tėvą Alvaro, nes tą dieną jis paprašė priimamas į Opus Dei. Liepos 16 d., per Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos šventę, savaime suprantama, prisiminsime mūsų Tėvo seserį Tetą Karmen, kuri labai prisidėjo prie šeimos atmosferos kūrimo Opus Dei centruose. Be to, šią dieną ypatingai melsimės už palaimintąsias skaistyklos sielas, patikėdami jas mūsų Dangaus Motinai.

   Kaip jus vis įkyriai prašau, likime susivieniję maldoje. Melskimės vieni už kitus, už apaštališkus darbus visame pasaulyje, už Šventojo Tėvo intencijas. Melsdamiesi priešais tabernakulį galime paaukoti Viešpačiui siekius, kurių sklidina mūsų siela, prašydami Mergelės, šventojo Juozapo, Angelų sargų ir šv. Chosemarijos, mūsų mylimiausiojo Tėvo pagalbos.

   Su džiaugsmu rašau jums, kad praeito mėnesio 18 d., šeštadienį, nukeliavau į Sardinijos salą  Kaljario regione, kur meldžiausi priešais jų Globėją, Bonarijos Mergelę. Žinau, kad už šią žemę meldėsi šv. Chosemarija, ir neabejoju, kad daugelis Sardinijos gyventojų su meile atsakys į Viešpaties šaukimą, būtent dėl šios mūsų Tėvo maldos: padėkime jiems, nes ir iš ten mums

padeda iš visos širdies.

   Su meile jus laimina

   Jūsų Tėvas

   + Javier

   Pamplona, 2011 m. liepos 1 d.

[1] Šv. Chosemarija, Kai Kristus eina pro šalį, nr. 164

[2] Palaimintasis Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Novo Millennio Ineunte, 2001/01/06, nr. 32.

[3] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/04.

[4] Lk 11, 1.

[5] Mt 6, 9-10.

[6] Plg. 1 Pt 1, 18-19.

[7] Plg. Tikėjimo doktrinos kongregacija, Laiškas dėl kai kurių krikščioniškosios meditacijos aspektų, 1989/10/15, nr. 29.

[8] Mt 26, 41.

[9] San Josemaría, Notas de una reunión familiar, 1973 m. rugsėjis.

[10] Rom 8, 26.

[11] San Josemaría, Notas de una reunión familiar, 1973 m. rugsėjis.

[12] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/11.

[13] San Josemaría, Notas de una reunión familiar, 1972 m.

[14] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/11.

[15] Ten pat.Plg. Tikėjimo doktrinos kongregacija, Laiškas dėl kai kurių krikščioniškosios meditacijos aspektų, 1989/10/15, nr. 30.

[16] 1 Jn 4, 19.

[17] Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 2567.

[18] Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, nr. 152.