Prelato laiškas (2011 vasario mėn.)

„Būti arti Dievo – tai neišvengiamai drauge būti šalia kitų, artimų ir tolimų“. Tokia yra viena iš vasario mėnesio Prelato laiško išvadų.

Pastoraciniai laiškai

   Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

   Su didžiuliu džiaugsmu nesuskaičiuojama minia Bažnyčios vaikų ir kitų pasaulio žmonių sutikome žinią apie Dievo Tarno Jono Pauliaus II beatifikaciją, kuri įvyks gegužės 1 d. Ši diena, liturginė šventojo Juozapo darbininko šventė, šiemet sutampa su Antruoju velykų Sekmadieniu, skirtu dieviškajam Gailestingumui,  kuriam nepamirštamasis Pontifikas buvo taip pasišventęs, atminti.

   Mąsčiau, kad geriausia padėka Švenčiausiajai Trejybei už šią naują dovaną Bažnyčiai ir žmonijai yra su nauju įkvėpimu ir kupiniems džiaugsmo leistis šventumo keliu kasdienio gyvenimo sąlygomis, ko mus išmokė šv. Chosemarija ir ką savo apaštališkame laiške, skirtame naujam tūkstantmečiui, kaip pagrindinį iššūkį visiems krikščionims be išimties nurodė Jonas Paulius II. „Šis tobulumo idealas, – perspėjo, – neturi būti suprastas klaidingai, tarsi jam pasiekti reiktų gyventi nepaprastą gyvenimą, prieinamą vos keletui šventumo „genijų“. Yra galybė šventumo kelių, tinkamų kiekvieno pašaukimui (...). Metas iš naujo visiems su tvirtu įsitikinimu pasiūlyti šį aukštą kasdienio krikščioniško gyvenimo lygį. Visas ekleziastinės bendruomenės ir krikščionių šeimų gyvenimas turi būti nukreiptas šia linkme“ [1]. Tą patį skelbė ir mūsų Tėvo kanonizacijos Bulėje, jį apibūdindamas kaip „kasdienio gyvenimo šventąjį“ [2].

   Apie šią neatidėliotiną būtinybę užsimenama ir ateinančių eilinių sekmadienių liturgijoje, kurioje skaitome šventojo Mato Evangelijos 5 skyrių. Prieš dvi dienas buvo skaitoma ištrauka apie aštuonis palaiminimus, kuriais prasideda Kalno pamokslas, o ateinančiais sekmadienias išgirsime šio kvietimo į šventumą pasekmes, šventumo, kurį Viešpats visiems rodo, atskleisdamas, kaip jo mokymas veda į Įstatymo, kurį Dievas davė Mozei ant Sinajaus kalno, pilnatvę. Skyriaus pabaigoje Jis apbendrina savo mokymą: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ [3].

   Be Jėzaus Kristaus negalėtume siekti šio tikslo: sine me nihil potestis facere [4], pabrėžiama šventojo Jono Evangelijoje. Ir kiekvienas turi laisva valia atsiverti Šventosios Dvasios malonei, kuri mus ypač pasiekia per sakramentus, per jautrius ženklus, sukurtus Viešpaties gerumo ir išminties, kad Jis galėtų priartėti prie savo kūrinių. „Dievas nėra tolimas Dievas, toks tolimas ir didingas, kad Jam nerūpėtų mūsų menkos bėdos, – sakė Benediktas XVI. – Jam rūpi ir smulkmenos, ir būtent todėl, kad Jis yra didis. O kadangi Jis didis, žmogaus siela, pats žmogus, sukurtas amžinosios meilės, nėra mažas: jis irgi yra didis ir vertas Jo meilės“ [5]. Paskui, kalbėdamas apie dieviško šventumo baimę, minimą Senajame Testamente, Popiežius pridūrė, kad nuo tos akimirkos, kai į žemę atėjo Mesijas, „Dievo šventumas yra ne tik deginanti jėga, nuo kurios turime išsigandę trauktis – ji yra meilės jėga, todėl gryninančioji jėga, kuri visa gydo“ [6].

   Mergelės Marijos Apsivalymo šventė, kurią minime rytoj, vasario 2 d., kartu su Jėzaus Paaukojimu Šventykloje, mums byloja būtent apie būtinybę apsivalyti nuo nuodėmių; tai yra pirmas ir būtinas žingsnis norintiems eiti šventumo keliu. Ši Evangelijos scena primenama ketvirtojoje džiaugsmingoje Rožinio paslaptyje, kurią šv. Chosemarija mus mokė apmąstyti, kviesdamas įsigilinti į šį Marijos gyvenimo tarpsnį. Prisiminkime: paminėjęs šventojo Luko pasakojimą, mūsų Tėvas rašo: „Šįkart tai tu, mano drauge, neši narvelį su balandžiais. Matai? Jinai — Nekalčiausioji, paklūsta Įstatymui, lyg būtų sutepta.

   Ar šis pavyzdys tavęs, paikas vaike, nemoko vykdyti šventojo Dievo Įstatymo, kad ir kokios reikėtų asmeninės aukos?

   Apsivalyti! Tau ir man, aišku, reikia apsivalyti! Atgailauti, bet dar labiau negu atgailos reikia Meilės. Meilės, kuri sunaikintu mūsų sielos netyrumą ir it ugnis dieviškomis liepsnomis uždegtų menkas mūsų širdis“ [7].

   Prabėgo daugiau kaip dvidešimt amžių nuo atperkančio Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir, deja, nuodėmė vis dar yra pasaulyje. Nors Kristus ją nugalėjo mirdamas ant Kryžiaus ir šlovingai prisikeldamas, šių neišmatuojamų Jo nuopelnų įgyvendinimas priklauso ir nuo mūsų: mes, kurie buvome sukurti pagal Dievo paveikslą, turime stengtis suvokti Atpirkėjo nuopelnus, padėdami Jam įkūnyti atpirkimo vaisius. Jis ypač laukia pagalbos tų, kurie trokšta Juo sekti Jo Šventojoje Bažnyčioje, kuri yra visos žmonijos išganymo būdas ir įrankis. Ar stengiesi atsitraukti nuo tų dalykų, kurie tave atitolina nuo Dievo? Ar kasdien puoselėji užsidegimą užmegzti vis glaudesnį ryšį su Viešpačiu?

   „Tad nuodėmės patirtis neturi mums sukelti abejonių dėl mūsų misijos. Žinoma, per nuodėmes mums gali būti sunku atpažinti Kristų. Todėl turime įveikti savo netobulumus, siekti apsivalymo, tačiau žinodami, kad Dievas mums nepažadėjo visiškos pergalės prieš blogį šiame gyvenime, o prašo mūsų kautis. Sufficit tibi gratia mea, „Gana tau mano malonės“ (2 Kor 12, 9), atsakė Dievas Pauliui, kuris meldė išlaisvinti nuo dyglio, kuris neleido jam išpuikti.

   Dievo galia pasireiškia mūsų silpnumu ir mus skatina kovoti, grumtis su savo trūkumais, nors ir žinant, kad žemiškame gyvenime niekada iki galo nepasieksime pergalės. Gyvenantiems krikščionišką gyvenimą tenka vis pradėti iš naujo, kasdien atsinaujinti“ [8].

   Veiksmingai kovosime su nuodėme ir jos pasekmėmis asmeniniame gyvenime, nuoširdžiai atgailaudami ir dažnai eidami išpažinties, be to, žinodami, kad šis dieviško gailestingumo sakramentas buvo įsteigtas mūsų Viešpaties ne tik sunkioms nuodėmėms atleisti, bet ir sustiprinti mūsų sieloms kautis su mūsų šventumo priešais. „Šitaip ta tikra prasme per mūsų silpnybes, o ne jų nepaisant, per mūsų, žmonių iš kūno ir kraujo, iš molio, gyvenimą, pasireiškia Kristus: per mūsų pastangas tapti geresniems, siekti tyros meilės, sutramdyti savanaudiškumą, besąlygiškai atsiduoti kitiems, savo gyvenimą paverčiant nuolatine tarnyste“ [9].

   Prieš keletą metų, tapęs Pontifiku, Benediktas XVI mus perspėjo dėl dažnos šiais laikais pagundos: klaidingai manyti, jog „laisvė atsisakyti [Dievo], nusileisti į nuodėmės tamsumas ir gyventi vien savo protu yra žmogaus esybė, kad tik taip galima iš esmės ir iš gelmių mėgautis tikru žmogišku gyvenimu ir būti pačiais savimi. Jog dėl šios laisvės turime atsisukti net prieš Dievą, kad galėtume pasijusti pačiais savimi. Trumpai tariant, – sakė Popiežius, – manome, kad blogis iš esmės yra gėris, kad mums jis reikalingas, bent jau šiek tiek, kad pajustume gyvenimo pilnatvę“ [10].

   Kad toks mąstymas yra klaidingas – nors taip kartais mąsto ir žmonės, trokštantys vykdyti Dievo valią – tampa akivaizdu vien pažvelgus, kokiame pasaulyje gyvename. Todėl šventasis Tėvas pabrėžė: „Matome, kad taip nėra, tai yra, kad blogis visada nuodija, neišaukština žmogaus, o jį nusmukdo ir pažemina. Jis jo nepadaro kilnesnio, tyresnio ir turtingesnio, tik sužeidžia ir sumenkina“ [11].

   Šiame kontekste ypatingą prasmę įgauna vasario 11 d. minima liturginė Lurdo Švenčiausiosios Mergelės šventė. Tame Pirėnų kalnų kampelyje, daugelį kartų apsireiškusi mergaitei ir įsakiusi melstis bei raginti kitus melstis už nusidėjėlius, Šventoji Marija atskleidė savo tapatybę: Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas; tai yra ta, kuri buvo apsaugota nuo gimtosios ir asmeninės nuodėmės šešėlio nuo pat jos pradėjimo akimirkos, kad būtų verta tapti Dievo Motina. Melskime šios didžios mūsų pagalbininkės, kad ji į mus žvelgtų su gailestingumu, kad pasauliui, kuriam taip reikia atpirkimo, pažertų nesuskaičiuojamas savo Sūnaus malones.

   Užsibrėžęs visada gyventi Dievo malonėje krikščionis neatitolsta nuo savo brolių – žmonių. Priešingai, jis tampa jautresnis dvasiniams ir materialiems kitų poreikiams, turi gerą širdį, sugeba užjausti ir dėl kiekvieno aukotis. Būti arti Dievo – tai neišvengiamai drauge būti šalia kitų, artimų ir tolimų. „Tą regime Marijoje. Ji visiškai susivienijusi su Dievu ir būtent todėl yra tokia artima žmonėms. Todėl ji gali būti Motina, teikianti paguodą ir pagalbą, Motina, į kurią ištikus bėdai galime išdrįsti kreiptis mes, silpnieji ir nusidėję, nes Ji viską supranta ir visiems yra atvira kuriamojo gėrio jėga“ [12].

   Šie apmąstymai mums gali padėti labiau ir geriau išnaudoti malones, kurias, kaip tikimės, Mergelė mums gausiai suteiks baigiantis Marijos metams. Praeis ir vasario 14 d., kurią minime dvi Viešpaties veikimo Opus Dei istorijoje sukaktis: pirmąja Jis atskleidė šv. Chosemarijai, kad Opus Dei skirtas ir moterims, o antrąja parodė, kaip įšventinti pirmuosius Opus Dei kunigus. Pasiruoškime, kad iš mūsų „sugrudusios ir atgailaujančios“ [13] širdies sklistų padėka Dievui už Jo malones, iš širdies, kuri tapo tyra dėl priimamo susitaikinimo sakramento. Paklausykime šv. Chosemarijos patarimo: „Prašyk Jėzaus, kad dovanotų tau meilę kaip apsivalymo laužą, kuriame degs tavo varganas kūnas — tavo vargšė širdis, atsikratydama visų žemiškų vargų... Pašalinusi tave patį, ji teprisipildo Jo. Prašyk, kad Jis suteiktų tau radikalaus pasibjaurėjimo viskuo, kas lengvabūdiška, idant tave palaikytų tik Meilė“ [14].

   Šį mėnesį minime keletą sukakčių. Šiomis dienomis su amžina padėka kelkime sielas į Viešpatį: ut in gratiarum semper actione maneamus! Mano dukra ir sūnau, galvok, kad Opus Dei yra tavo ir kiekvieno iš jūsų.

   Artėja šventojo Juozapo šventė, labai giliai įsišaknijusi Bažnyčioje ir Opus Dei. Sekdami senu ir nauju pamaldumu, itin daug dėmesio skirkime septyniems sekmadieniams, kuriuos krikščioniška tradicija skiria ruoštis šiai šventei. Prisimenu, mūsų Tėvas, kiekvienais metais pildydamas kišeninę užrašų knygutę, manęs prašė jam užrašyti Šventojo Patriarcho vargus ir džiaugsmus, kad jis galėtų juos kiekvieną iš tų sekmadienių apmąstyti. Taip jis geriau pasiruošdavo šventei to, kurį su begaline meile ir dėkingumu vadino „mano Tėvu ir Globėju, kurį be galo myliu“.

   Su visais jumis keletui dienų ištrūkau į Briuselį. Ten išvien su mūsų Tėvu stebėjau, kaip tvirtai ir palaipsniui plečiasi Opus Dei. Pamaniau, jog taip ir turi būti su kiekvieno kasdieniniu atsiliepimu. Mus kviečiasi daugybė vietų: negalime likti abejingi priešais šias paskatas.

   Melskimės tėvui Alvaro, kuris vasario 19 d. švęsdavo savo vardadienį. Gyvenimas jį visada ragindavo rūpintis visomis sielomis ir su šiuo užsidegimu jis bendravo su visais, su kuriais kalbėdavosi.

   Vakar Šventasis Tėvas man suteikė audienciją. Ėjau su jumis visomis ir visais ir jam parodžiau, kad, kaip mus mokė mūsų Tėvas, trokštame gyventi omnes cum Petro ad Iesum Mariam! Jis mane patikino, kad iš širdies dėkoja už šią pagalbą. Suteikė palaiminimą visoms ir visiems. Kadangi jis tikisi mūsų visų pagalbos, gyvenkime skleisdami jo Mokymą, susivieniję su juo ir jo intencijomis. Karštai mylėkime Popiežių!

   Prieš baigdamas vėl jus meldžiu, kad nepamirštumėte mano intencijų ir ypač už jas melstumėte Tyriausiąją Mergelę, Mater Pulchrae Dilectionis, Meilingąją Dievo Motiną.

   Su meile jus laimina

   Jūsų Tėvas

   + Javier

   Roma, 2011 m. vasario 1 d.

[1] Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Novo Millennio ineunte, 2001/01/06, nr. 31.

[2] Jonas Paulius II, Litteræ decretales Chosemarijos Escrivos kanonizacijos proga, 2002/10/06.

[3] Mt 5, 48.

[4] Jn 15, 5.

[5] Benedikas XVI, In Cena Domini Mišių homilija, 2006/04/13.

[6] Ten pat.

[7] Šv. Chosemarija, Šventasis Rožinis, IV džiaugsmo slepinys.

[8] Šv. Chosemarija, Kai Kristus eina pro šalį, n. 114.

[9] Ten pat.

[10] Benediktas XVI, Nekaltojo Mergelės prasidėjimo mišių homilija, 2005/12/08.

[11] Ten pat.

[12] Ten pat.

[13] Ps 50 [51] 19.

[14] Šv. Chosemarija, Vaga, n. 814.