Prelato laiškas (2012 m. rugsėjis)

„Nėra meilės be kančios, nėra kančios be savęs atsižadėjimo“. Šiuos Benedikto XVI žodžius Opus Dei prelatas komentuoja rugsėjo mėnesio laiške rašydamas apie Kristaus kryžių.

Pastoraciniai laiškai

   Mylimiausieji: tesaugo Viešpats mano dukteris ir sūnus!

   Kaip ir kitais metais norėjau pasinaudoti šiuo atokvėpiu, kad galėčiau pabūti su savo dukromis ir sūnumis iš įvairių kraštų. Man labai padeda jus pamatyti, būti su jumis ir pajusti nuolatinį apaštalinės veiklos plėtros būtinybę. Tačiau tai nepavyko. Omnia in bonum! Labai intensyviai „keliavome“ po pasaulį iš Pamplonos.

   Liepos pradžioje, dar prieš atvykdamas į šį miestą, sustojau Barselonoje ir Žironoje, kur vyko susitikimas su daugeliu žmonių. Palaiminau šv. Chosemarios paveikslą, kuris buvo pakabintas ten, kur atliekama daug apaštalinio darbo su jaunais žmonėmis. Kaip jau esu sakęs, netrukus išvykau į Portugaliją melstis Fatimos Dievo Motinai ir susitikti su dideliu būriu jūsų brolių ir seserų. Praėjusio mėnesio 23 d. buvau Lurde, kur su visa Opus Dei pagerbėme Dievo Motiną ir prašėme jos užtarimo. Be to, padėkojau jai visų vardu.

   Taip pat trumpam užsukau į Olandiją. Ten ne tik patyriau džiaugsmą matydamas Prelatūros žmones, bet ir vėl išgyvenau keletą Opus Dei priešistorės šioje šalyje akimirkų, praleistų keliaujant kartu su mūsų Tėvu ir mylimiausiuoju prelatu Alvaru. Kiek jie meldėsi keliaudami šios šalies miestuose ir jos keliais, galvodami apie moteris ir vyrus, ateisiančius į Opus Dei. Su tokia viltimi, kuri jau yra tapusi realybe! Kasdien gyvenkime šventųjų bendravimą.

   Rytoj, rugsėjo 2 d., į kunigus įšventinsiu tris jūsų brolius asocijuotuosius, kurie prieš šešis mėnesius tapo diakonais. Šia proga vėl prisimenu šv. Chosemarią, taip svajojusį apie tą momentą, kai bus galima išventinti kunigų iš asocijuotųjų tarpo. Melskitės už juos ir už tos gausios veiklos, dabar vykstančios visame pasaulyje, vaisius. Taip pat melskitės ir už pietinio pusrutulio regionus, kurie savo kasdieniu gyvenimu palaiko mus visus.

   Mėnesio viduryje, rugsėjo 14 d., ir vėl dėkosime mūsų Motinai Bažnyčiai Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės proga. Mūsų Tėvas jai ruošdavosi ir švęsdavo itin džiugiai, nes buvo giliai įsitikinęs, kad Kryžius yra šlovės sostas, nuo kurio Kristus visa prie savęs patraukia [1]. Neįsivaizduojate, kaip jis troško, kad Opus Dei centrinėje būstinėje ant sienos būtų nutapytas didelis paveikslas, vaizduojantis liturgijoje minimą sceną Švento Kryžiaus sugražinimas į Jeruzalę po to, kai jis buvo atgautas iš netikinčiųjų.

    Kaip gilaus pamaldumo Kryžiui išraišką mūsų Tėvas visada su savimi nešiodavo lignum crucis relikviją  ir norėjo, kad taip darytų ir jo įpėdiniai: pirmiausia, nepamirštamas prelatas Alvaras, o dabar aš. Mums palikdavo didelį įspūdį tas pamaldumas, su kuriuo jis kas vakarą, prieš eidamas ilsėtis, ir ryte, pradėdamas naują dieną, bei kitais momentais bučiuodavo šią šventą relikviją.

   Kitą dieną, rugsėjo 15 d., minėsime Mergelės Marijos buvimą prie Kryžiaus, jos kentėjimą su Jėzumi ir dalyvavimą su Juo atpirkimo darbe. Jos naujoji motinystė atsiskleidė, kai Viešpats pasakė: „Moterie, štai tavo sūnus.“ [2]. Tada ji švelnai ir tvirtai priėmė mus kaip tikrus savo vaikus. Šios dvi šventės krikščionims yra didelis ir galingas kvietimas su meile apkabinti mažus ir didelius kryžius, pasitaikančius mūsų gyvenimuose. Kvietimas tai daryti nesiskundžiant ir nedejuojant, nes visi tie kryžiai mus artina prie Jėzaus Kristaus ir yra didelė Dievo palaima. Nepamirškime to šv. Chosemarijos komentaro, kad daugybė žmonių kryžiumi vadina viską, kas jiems nepatinka ir galiausiai kryžius pašalina ne tik iš savo namų, bet ir iš savo elgesio. Jie nepripažįsta, kad Šventasis Kryžius ir visos jo išraiškos teikia laisvę ir jėgų naujosios evangelizacijos kovoje, pradedant asmeniniu kiekvieno atsivertimu.

   Prieš keletą metų Šv. Tėvas viename pamoksle kalbėjo apie tai, kad „nėra meilės be kančios, be kančios, patiriamos atsižadant savęs, pasikeičiant ir apvalant save dėl tikrosios laisvės. Ten, kur nėra dėl ko būtų verta kentėti, pats gyvenimas praranda savo vertę. Eucharistija, mūsų krikščioniškumo pamatas, yra įsteigta per Kristaus auką. Ji gimė per kančią iš meilės, ant Kryžiaus pasiekusios aukščiausią tašką. Mes gyvename meile, kuri atsiduoda. Ši meilė mums teikia drąsos ir jėgų kentėti su Kristumi ir dėl Jo šiame pasaulyje, žinant, kad būtent šitaip mūsų gyvenimas tampa didesnis, brandesnis ir tikresnis.[3]

   Padėkime visiems sutiktiems žmonėmis įvertinti kančios, išgyventos su tokia nuostata, ramiai ir džiaugsmingai, vertę. Kartą mūsų Įsteigėjas su skausmu klausė: „Kas šiandien ieško Šventojo Kryžiaus? Mažai kas. Patys matote, kaip jį priima tie, kuriems kryžius yra papiktinimas ar kvailystė. Kai kurie iš tų žmonių save vadina katalikais. Kaip rašė šv. Paulius: „Žydams yra papiktinimas, pagonims kvailystė“, (1 Kor 1, 23). Viešpatie, visais amžiais tęsiasi ta nenormali situacija net ir tarp žmonių, kurie sakosi tave mylintys ir tavimi sekantys. [4]. Mūsų pasaulyje galime pastebėti tai, apie ką šv. Paulius rašė korintiečiams: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims kvailystė. Bet pašauktiesiems tiek žydams, tiek graikams skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ [5]

    „Mano vaikai,tęsė mūsų Tėvas, matote, kad neperdedu. Kryžius, užtuot simbolizavęs gyvenimą, vis dar lieka mirties ženklu. Nuo kryžiaus vis dar bėgama tarsi jis būtų bausmės vieta, kai jis yra šlovės sostas. Krikščionys vis dar atmeta kryžių ir sieja jį su skausmu, užuot sieję jį su meile.“ [6] Ar tu, aš ir kiekvienas iš mūsų tikrai mylime Šventąjį Kryžių? Ar tikime, kad susitapatinimas su Nukryžiuotuoju yra antgamtinio veiksmingumo ir tikro džiaugsmo šaltinis? Ar kasdien uoliai stengiamės priimti tai, kas mums nepatinka: ligą, kliūtis mūsų planams, dienos sunkumus? Jei darysime tai su antgamtiniu požiūriu, kasdien atrasime nemažai progų vienytis su Jėzumi ir Mergele Marija per mažus (o gal ir ne tokius jau mažus) sunkumus paaukodami juos Šv. Mišių metu. Kokį didelį lobį iš šių mažų smulkmenų galime sukaupti danguje!

   Toks buvo nuolatinis šv. Chosemarios mokymas. „Kviečiu jus visą dieną per apsimarinimus, meilės ir atsidavimo Viešpačiui aktus rinkti aukso miligramus bei briliantų, rubinų ir smaragdų dulkeles. Rasite juos po ranka, mažuose dalykuose. Surinkite juos ir Danguje turėsite lobį, nes aukso miligramai laikui bėgant tampa gramais ir kilogramais, o brangiųjų akmenų gabalėliai pavirsta neįtikėtinais deimantais, didžiuliais rubinais ir puikiais smaragdais.“ [7]

   Patarimą paprasta įgyvendinti, tačiau tai reikalauja troškimo lydėti Kristų Kalvarijoje. „Susidūrus su kryžiumi galimos trys nuostatos, sakydavo mūsų Tėvas. Pirmoji bėgti nuo šios dovanos, ką ir daro beveik visas pasaulis. Taip pat galima neprotingai jo ieškoti, trokštant didelių išbandymų ir atliekant ypatingas atgailas. Jei toks impulsas nekyla iš Dievo, tada jis man neatrodo tinkamas, nes gali būti paslėptos puikybės vaisius. Trečioji nuostata yra priimti kryžių su džiaugsmu, kai Dievas siunčia. Tai, manau, ir yra pats tinkamiausias elgesys su kryžiumi.“ [8]

   Kreipkime akis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Tai, kad prie kryžiaus ji išliko tvirta ir iš arti palydėjo savo Sūnų, buvo ypatinga Dievo malonė. Bet tai malonė, į kurią ji atsiliepė po tiek metų trukusio pasiruošimo (prasidėjusio Apreiškimu ir dar anksčiau), kai ji buvo visiškai atvira Dievo planams. „Marijos kelio etapai nuo namų Nazarete iki namų Jeruzalėje ir iki kryžiaus, prie kurio Sūnus jai patikėjo apaštalą Joną, yra pažymėti sugebėjimu tvirtai išlaikyti susikaupimą ir apmąstyti visus įvykius savo širdies tyloje, priešais Viešpatį (plg. Lk 2, 19-51). Ir savo maldoje priešais Dievą ji sugebėjo suprasti Jo valią ir priimti ją savo vidumi.[9]

   Mano dukros ir sūnūs, tai didelė pamoka, kurią mums duoda Bažnyčia šios Marijos šventės proga. Visas mūsų Motinos žemiškasis gyvenimas susidėjo iš karšto troškimo vykdyti Dievo valią, net ir tada, kai Dievo apvaizda pasireikšdavo per skausmingus dalykus. Ir visa tai ji atliko nesiskųsdama, su žmogiška ir antgamtine elegancija, neatkreipdama į save dėmesio. Šv. Chosemarija mums dažnai primindavo, kad ji yra „paslėptos ir tylios aukos Mokytoja[10]. Savo pavyzdžiu ji mus skatina su meile priimti gyvenimo sunkumus: ir mažus, kurių daugiausia, ir didelius.

   Stenkimės ir mes įgyti tokią nuostatą kaip Mergelės Marijos. Ji yra pavyzdys sieloms, norinčioms būti kontempliatyvioms pasaulio sūkuryje. Asmeninėje maldoje apmąstykite džiugius ir skaudžius kasdienio gyvenimo įvykius, kad kiekviename jų atrastumėte mylimiausią mūsų Viešpaties valią ir ramiai ją priimtumėte. Tokiu būdu pripildysime Jėzaus širdį džiaugsmo, Jis mus laimins ir pavers mūsų pastangas priartinti kuo daugiau sielų prie Jo efektyviomis. Mylėkime apsimarinimus, atgailą paprastai ir be ekstravagantiškumo kaip tai darė Marija. „Pasaulis gerbia tik įspudingą auka, nes nežino slepiamos ir tylios aukos vertės.[11]

   Žvelgdami į kryžių ant altoriaus per Mišias, bučiuodami mažą kryželį, kurį, kaip rašė ir mūsų Tėvas, siūlau jums visada nešiotis su savimi, bučiuodami ar nusilenkdami mediniam kryžiui koplyčiose, įsigilinkime į šių gestų prasmę. Popiežius sako, jog šie gestai mums kalba apie tai, kad „Dievas pasaulį atpirko ne kardu, o kryžiumi. Mirdamas Jėzus ištiesė rankas. Tai yra, visų pirma, kančios ženklas: Jis leidosi prikalamas dėl mūsų, kad atiduotų už mus savo gyvybę. Tačiau ištiestos rankos yra ir besimeldžiančiojo gestas, kurį kunigas daro tada, kai maldoje ištiesia rankas. Jėzus kančią, skausmą ir mirtį maldoje perkeitė į meilės Dievui ir žmonėms aktą. Dėl to ištiestos nukryžiuoto Kristaus rankos dar reiškia ir apkabinimą, kuriuo Jis mus kviečia prie savęs ir nori mus su meile apglėbti. Taigi tai yra gyvojo Dievo ženklas, tai pats Dievas ir mes galime patikėti save Jo glėbiui.“ [12]

    Dar kartą skaitant šiuos Benedikto XVI žodžius, man atmintin labai aiškiai atėjo vienas charakteringas šv. Chosemarios vaizdas. Kai jis kalbėdavo apie Kristų, prikaltą prie kryžiaus ne vien vinimis, bet ir savo didele meile mums, mūsų Tėvas dažnai šiek tiek atverdavo rankas ir pakreipdavo delnus. Daugybė žmonių šito gesto galbūt nepastebėdavo. Žinau, nes jis yra sakęs, kad šis gestas buvo jo troškimo susivienyti su Jėzumi, prikaltu ant kryžiaus medžio, bandant susitapatinti su Juo ir apkabinti visus žmones, išraiška.

   Popiežius sako, kad „Marija diskretiškai sekė savo Sūnaus keliu visą Jo viešąjį gyvenimą iki pat Kryžiaus. O dabar savo tylia malda ji seka ir Bažnyčios gyvenimą.” [13] Sunkiu metu prašykime jos užtarimo, kad padarytų mus stiprius priimamo ir apkabinamo skausmo akivaizdoje. Ji - Mater Ecclesiae, Bažnyčios motina, todėl jos motiniškam tarpininkavimui galime pavesti po kelių savaičių, spalio 11 d., prasidėsiančius Tikėjimo metus ir penkiasdešimtąsias Vatikano II Susirinkimo metines. Atkartodami Šventojo Tėvo mokymą stenkimės visada elgtis kaip tikri krikščionys, aiškiai, žodžiais ir darbais, liudyti mūsų katalikišką tikėjimą. Visuomenei, aplinkai, kurioje gyvename, trūksta dvasinio ir antgamtinio gyvenimo, kuris gali ateiti tik iš Kristaus kryžiaus. Ir nežalodami savęs, bet ramiai ir pastoviai, pabandykime išmokti pamoką Viešpaties, kuris prieš Kalvarijos kelią sakė: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę...“ [14]

   Ir toliau melskitės mano intencijomis consummati in unum [15], suusivieniję maldoje, aukoje ir troškime tarnauti Bažnyčiai, Romos popiežiui ir visoms sieloms. Kad tai pasiektume, prašykime prelato Alvaro, kuris mūsų Tėvą pakeitė būtent Sopulingosios Dievo Motinos dieną, pagalbos. Manau, kad ramybė, kuri visada buvo pirmojo šv. Chosemarios įpėdinio bruožas, tada dar labiau sustiprėjo, todėl su juo bendravę žmonės jausdavosi itin patraukti prie mūsų Viešpaties Dievo.

   Palydėkime popiežių jo pastoracinės kelionės į Libaną metu, rugsėjo 14-16 dienomis, kur jis pasirašys ir įteiks posinodinį apaštalinį paraginimą dėl Artimųjų Rytų. Tai Ypatingojo Vyskupų sinodo susirinkimo, prieš dvejus metus vykusio Romoje, vaisius. Melskime už tas žemes, kurias mūsų Viešpats pašventino savo buvimu, ir prašykime Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, taikos dovanos to krašto tautoms ir visai žmonijai.

   Su meile jus laimina

   jūsų Tėvas

          + Javier

   Torreciudad, 2012 m. rugsėjo 1 d.

[1] Jn 12, 32.

[2] Jn 19, 26.

[3] Benediktas XVI, Šv. Pauliaus metų paskelbimo pamokslas, 28-VI-2008.

[4] Šv. Chosėmarija, Meditacijos užrašai, 3-V-1964.

[5] 1 Kor 1, 22-24.

[6] Šv. Chosėmarija, Meditacijos užrašai, 3-V-1964.

[7] Šv. Chosėmarija, 1968 m.

[8] Šv. Chosėmarija, Meditacijos užrašai, 3-V-1964.

[9] Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos kalba, 14-III-2012.

[10] Šv. Chosėmarija, Kelias, 509 p.

[11] Ten pat., 185 p.

[12] Benediktas XVI, Pamokslas Mariazelyje, 8-IX-2007.

[13] Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos kalba, 14-III-2012.

[14] Lk 22, 15.

[15] Jn 17, 23.