Kai sieloje įsikeroja puikybė, nereikia stebėtis, kad jai iš paskos atseka visos ydos: šykštumas, nesaikingumas, pavydas, neteisingumas. Išpuikėlis bergždžiai bando užimti Dievo – To, kuris visoms būtybėms gailestingas, – sostą, geisdamas ten įsitaisyti, ir elgiasi įžūliai.

Turime prašyti Viešpatį, kad neleistų mūsų taip gundyti. Puikybė yra pati blogiausia ir juokingiausia nuodėmė. Kai mus apninka įvairiausi jos sukelti vaizdiniai, griebiamės veidmainysčių, mūsų širdis prisipildo tuštybės, imame elgtis kaip toji išdidėlė pasakėčios varlė, kuri tol pūtėsi prieš jautį, kol sprogo. Puikybė atgrasi net ir žmogiškuoju požiūriu: tas, kuris save iškelia aukščiau už visus ir už viską, nuolat žavisi pats savimi ir niekina kitus, kurie tik juokiasi iš tuščio jo pasipūtimo. (Dievo bičiuliai, 100)