– Ir sykiu, nesiliaudamas apie tai mąstyti, sakyk Jam: „Jėzau, duok man Meilę kaip apsivalymo laužą, kuriame sudegtų mano varganas kūnas, mano vargšė širdis, mano vargšė siela, nusivalydama visą žemišką skurdą... Ir kai jau būsiu tuščias ir netekęs savo „aš“, pripildyk ją savęs, kad neprisiriščiau prie nieko čia, apačioje; te mane nuolat palaiko Meilė“. (Kalvė, 41)

Pats laikas sušukti: atmink man duotus pažadus ir suteik vilties. Net kančioje esu paguostas, nes tavo pažadai mane gaivina. Mūsų Viešpats nori, kad visur Juo pasikliautume: akivaizdžiai matome, kad be Jo negalime nieko, o su Juo galime viską. Mūsų ryžtas visada žengti su juo tvirtėja.

Net, regis, neveiklų mūsų protą apšviečia dieviškoji šviesa, ir jau neabejojame, kad jei Kūrėjas rūpinasi visais, netgi savo priešais, tai juo labiau Jis pasirūpins draugais. Mes suprantame, jog nėra nei tokio blogio, nei prieštaravimų, kurie neišeitų į gera, ir mūsų dvasioje įsiviešpatauja džiaugsmas ir ramybė, – to neišraus jokios žmogiškosios priežastys, nes šie nušvitimai visada palieka mumyse kažką ypatinga, kažką dieviška. Šlovinkime mūsų Viešpatį Dievą, kuris mumyse padarė nuostabių darbų. Ir suprasime, jog buvome sukurti saugoti begalinį lobį.

Pradėjome melstis kalbėdami nuoširdžias, paprastas maldas, išmoktas vaikystėje, ir norėtume niekada jų nepamiršti. Malda, gimusi iš vaikiško naivumo, dabar rami ir stipri liejasi plačia vaga, nes auga draugystė su Tuo, kuris sakė: Aš esu kelias. Jei taip mylime Kristų, jei su dieviška drąsa slepiamės žaizdoje, kurią ietis atvėrė Jo šone, išsipildys Mokytojo pažadas: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. (Dievo bičiuliai, 305–306)