„Nagi, skrisk!“

Aš – tarsi vargšas paukštelis, įpratęs skristi tik nuo medžio prie medžio arba, daugių daugiausia, iki trečio aukšto balkono... Vieną dieną jam užteko drąsos pasiekti paprasto namo, anaiptol ne dangoraižio, stogą… Bet štai mūsų paukštelį pagriebia erelis – per klaidą palaikęs jį savo jaunikliu. Ir laikomas jo galingų nagų paukščiukas kyla vis aukščiau ir aukščiau, virš žemės kalnų ir snieguotų viršūnių, virš baltų, žydrų ir rausvų debesų, netgi dar aukščiau, kol galiausiai prieš save išvysta į saulę...

Ir tada erelis paleidžia paukščiuką tardamas: „Nagi, skrisk!“ Viešpatie, padėk, kad jau nebegrįžčiau skraidyti pažeme! Tegu mane visada apšviečia dieviškosios Saulės – Kristaus – spinduliai Eucharistijoje! Tegu nenutrūksta mano skrydis, kol rasiu atilsį Tavo Širdyje (Kalvė, 39)

Taigi mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį. Bendraudama su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, siela atsiveria Dvasios gaivintojos veikimui, Dvasios, kuri mums dovanoja save, nors ir nesame nusipelnę, – tai antgamtinės dovanos ir dorybės!

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą! (Dievo bičiuliai, 306-307)

Gauti žinutes el. paštu

email